Guerricus Igniacensis, Abbatis
Jei tikite savo širdimi, kad Dievas prikėlė Jėzų iš numirusių jūs būsite išgelbėti.
Jėzus, mano Dievas, vis dar gyvas! Išgirdus tai mano dvasia kuri nedrąsiai snaudė, atgijo. Dėl šio džiaugsmingo balso, džiugios žinios, iš mirties kyla giliai nuodėmėje palaidotieji. Priešingu atveju, jei Kristus išeinantis iš pragaro paliko juos ten bedugnėje, tikrai nebūtų jiems vilties; jų likimas būtų palaidotas užmarštyje. Šiuo ženklu jūs galite aiškiai žinoti, kad jūsų siela vėl gyvena pilnai Kristuje, jei ji pakartoja šį sentimentą: „Man pakanka, kad Jėzus vis dar gyvas“. Koks ištikimas ir vertas to Jėzaus draugo balsas, koks tyras tas meilės aktas kuris sako: „Man pakanka, kad Jėzus vis dar gyvas“. Jei jis gyvena, aš gyvenu, nes mano dvasia veikia per Jį. Taip, Jis yra mano gyvenimas, mano visa visame. Ko man trūksta, jei Jėzus vis dar gyvas? Nors visa kita gali būti paimta iš manęs, visa kita man nesvarbu, kol Jis gyvena. Jei jis tik nori, tegul jis neatsižvelgia į mane. Man pakanka, kad Jis vis dar gyvena, net jei Jis gyvena tik sau.
Kai Kristaus meilė sugeria visus žmogaus jausmus, kad nedėmėsingi ir užmiršdami save, jie nieko nejaučia išskyrus Jėzų Kristų ir tai kas jam dera, tada aš sakau, kad meilė jame tapo tobula.
Žmogui, kuris taip myli skurdas nėra našta, jis nejaučia skausmo, juokiasi iš įžeidimų, nepaiso nelaimių, mano, kad mirtis yra pelnas. Tiesą sakant, jis nemąsto mirtimi žinodamas, kad jis eina iš mirties į gyvenimą.
Vilniaus Šv. Onos bažnyčia 