Šventojo Lauryno, diakono ir kankinio šventė.

Sakoma, kad Laurynas laiko vainiką pagamintą iš laurų. Kartais tie, kurie nugalėjo mūšyje buvo vainikuojami laurų lapais ir šakomis, rodančiais pergalę. Visada jie yra švelnaus žalumo, malonaus kvapo ir stiprus. Palaimintasis Laurynas yra sakoma esas iš lauro, nes jis turėjo pergalę savo kančioje, todėl sumišęs Decijus pasakė: „Aš pajutau, kad mes esame nugalėti.“ Jis turėjo širdies švarumą ir tyrumą, nes sakė: „Mano balsas neturi tamsos“. Jis turėjo amžinosios atminties kvapą, apie kurį sakoma: „Jis paliko viską ir atidavė vargšams, todėl visam laikui pasilieka jo teisumas, kurį jis įvykdė šventais darbais, ir jį pašventino savo garbinga kankinyste“. Jis turėjo stiprybės dorybingu pamokslavimu, kuriuo atvertė Romos merą Lucilijų. Štai toks yra dorybės medis, kad lapas sulaužo akmenį, išgydo kurčiąjį ir nebijo griaustinio. Taigi Laurynas pralaužė kietą širdį, davė dvasinį atlygį ir apgynė nuosprendį nuo piktų žmonių griaustinio.

Iš Šventojo  Ambraziejaus traktato „De Officiis Clericorum“ 

I knyga, 41 skyrius

Nepraeikime pro Šv. Lauryną, kuris matydamas, kad jo vyskupas Sikstas vedamas į kankinystę, pradėjo verkti ne dėl savo kančių, bet dėl to, kad pats turėjo pasilikti. Šiais žodžiais jis pradėjo kreiptis į jį: „Kur tu eini, Tėve, be savo sūnaus? Kur, šventasis kunige, argi skubi be savo diakono? Niekada tu nebuvai pratęs aukoti be patarnautojo. Kuo gi tu manyje esi nepatenkintas, mano tėve? Ar manai mane esti nevertą? Taigi įrodyk, ar pasirinkai tinkamą tarną. Tam, kuriam patikėjai pašvęsti Ganytojo kraują, kuriam tu suteikei draugystę dalyvauti sakramentuose, jam atsisakai dalies savo mirtyje? Saugokis, kad tavajam teisingumui nekiltų pavojus, kol tavasis tvirtumas bus gyriuje. Mokinio atmetimas yra mokytojo netektis; arba kaipgi yra, kad kilnūs ir išdidūs vyrai iškovoja pergalę ne savo, o mokytojų kovose? Abraomas paaukojo savąjį sūnų, Petras pasiuntė Steponą prieš save! Taigi tu, tėve, parodyk pasitikėjimą savo sūnumi. Paaukok mane, kurį išmokei, kad tu pasitikėdamas savo pasirinkimu manimi, pasiektum karūną vertoje draugijoje“.

Tuomet Sikstas atsakė: „Aš nepalieku tavęs ir neapleidžiu tavęs. Didesnės grumtynės tavęs dar laukia. Mes, kaip seni vyrai, praeiname lengvesnę kovą. Tavęs laukia jaunas šlovės triumfas virš tirono. Netrukus tu ateisi. Nustok raudoti, o po trijų dienų tu seksi paskui mane. Tai turi įvykti tarp kunigo ir jo levito. Ne tau užkariauti savo šeimininko akivaizdoje, tarsi tau reiktų pagalbininko. Kodėl tu nori pasidalinti mano mirtimi? Aš palieku tau visą paveldėjimą. Kodėl gi tau reikalingas mano buvimas? Leisk silpniems mokiniams eiti už savo šeimininko, tegul drąsūs eina paskui jį, kad jie galėtų užkariauti be jo. Nes jiems nebereikia jo nurodymų. Taigi Elijas paliko Elišą. Tau aš patikiu visą paveldėjimą į savo drąsą“.

Šventasis Ambraziejus tęsia savo tekstą, sakydamas mums, kad Lauryno kankinystės ilgesys kilo dėl jo noro būti Jėzaus Kristaus auka.

Sakoma, kad Laurynas buvo sudegintas iki mirties ant geležinių grotų praėjus trims dienoms po Siksto mirties.

Sancte Laurenti, ora pro nobis!