Šv. Pilypas Benetis

Šventasis Pilypas Benetis gimė Florencijoje, 1233 m., per Marijos Ėmimo į Dangų šventę. Tą pačią dieną Dievo Motinos buvo įkurtas Servitų Ordinas. Būdamas vienerių metų amžiaus, Pilypas kalbėjo šių naujų vienuolių akivaizdoje ir paskelbė Mergelės Tarnus. Nepaisant visų savo jaunystės pagundų, jis troško tapti Marijos tarnu ir tik jo paties nevertingumo baimė privertė jį pasiduoti tėvo norui, ir pradėti studijuoti mediciną. Jis gavo Paduvos medicinos gydytojo skrybėlę.

Po ilgo ir varginančio laukimo, jo dvejonės buvo išspręstos pačios Mūsų Mergelės, kuri vizijoje per šv. Mišias Florencijoje aukojamas Servitų koplyčioje, liepe jam žengti į jos ordiną. Vis dėlto Pilipas išdrįso pasisiūlyti tik kaip pasaulietis brolis, ir nieko nesakęs apie savo studijas, būdamas nuolankus, stengėsi atgailauti už savo nuodėmes. Du Dominikonų Tėvai, keliaujantys su juo vieną dieną pažino puikius talentus, išmintį ir žinias, kurias jam pavyko nuslėpti. Jie pasikalbėjo su jo vyresniaisiais ir jam buvo liepta ruoštis kunigystei. Kaip kunigas jis darė nepaprastai daug. Jis patyrė daugybę nesutarimų, būdingų tų laikų miesto valstybėms. Vieną dieną jis susitiko su raupsuotu žmogumi, beveik nuogu, o neturėdamas pinigų davė jam savo tuniką. Kai raupsuotasis ją užsidėjo, jis akimirksniu buvo išgydytas.

Vėliau jis buvo deramai apdovanotas greita seka. Jis tapo ordino vyresniuoju ir tik per plauką pabėgo nuo pakilimo į popiežiaus sostą. Jis pasitraukė į grotą kalnuose, kol baigėsi konklava. Jo pamokslai atkūrė taiką Italijai, išsekusią pilietinių karų. Jis buvo išsiųstas ne tik į įvairius tos šalies miestus, bet ir į Olandiją bei Vokietiją, kur daug kas atsivertė, ne be priešinimosi ir net sukilėlių plakimo. Liono taryboje jis kalbėjo su susirinkusiais prelatais kalbų dovana. Tarp visų šių malonių Pilypas gyveno kraštutinėje atgailoje, nuolatos tyrinėjo savo sielą prieš Dievą ir smerkė save kaip tinkamą tik pragarui.

Šventasis Pilypas, nors ir neturėjo jokių mirtinų nuodėmių dėmių, niekada nebuvo pavargęs maldauti Dievo gailestingumo. Nuo dešimties metų jis kasdien meldėsi atgailos psalmes. Savo mirties guoly jis kalbėjo „Miserere“ eiles, skruostai liejosi ašaromis. Per savo agoniją jis išgyveno baisią kovą, kad įveiktų pasmerkimo baimę. Tačiau likus kelioms minutėms iki mirties, visos jo abejonės dingo ir buvo pakeistos šventu pasitikėjimu. Atsakymus į paskutines maldas jis pasakė žemu, bet garsiu balsu, ir kai pagaliau Dievo Motina pasirodė priešais jį, jis iš džiaugsmo pakėlė rankas ir švelniai atsiduso, tarsi padėdamas savo sielą jos rankas. Jis mirė Paėmimo į Dangų Oktavoje, 1285 m.

Apmąstymas: Pasistenkite elgtis taip, kaip norėtumėte, kad būtumėte pasielgę prieš savo amžinybės Teisėją. Tai yra šventųjų taisyklė ir vienintelė saugi taisyklė visiems.