Kopimas į Karmelio kalną

Šv. Kryžiaus Jonas

XIII skyrius: Kalbama apie tai, kaip reikia elgtis, norint įžengti į pojūčių naktį.

    Pirma, puoselėkite nuolatinį apetitą visur sekti Kristumi, tapatintis su Jo gyvenimu ir svarstant Jį, idant išmokus sekti Juo ir visada elgtis taip, kaip elgtųsi Jis.
    Antra, norint gerai tai atlikti, kiekvieno pojūčiams besiperšančio skonėjimosi, nepravartaus vien Dievo garbei ir šlovei, reikia atsisakyti ir atsikratyti iš meilės Jėzui Kristui, šiame gyvenime neturėjusiam ir nenorėjusiam jokio kito skonėjimosi, išskyrus savo Tėvo valios vykdymą, vadintą savo maistu ir valgiu (Jn IV:34).
    Pavyzdžiui, jei jums pirštųsi skonėjimasis klausymusi ko nors, kas nesvarbu Dievo tarnybai ir garbei, nenorėkite nei tuo skonėtis, nei to klausytis. Jei pasiskonėjimo teiktų pamatymas ko nors, kas nepadeda labiau [mylėti] Dievo, nenorėkite nei tuo skonėtis, nei į tai žiūrėti. Ir jei kalbantis pirštųsi dar kas nors, pasielkite taip pat su visais pojūčiais, nei daugiau, nei mažiau, jei tik galėsite geruoju to išvengti, o jei negalėsite, pakaks vien to, kad nenorėsite tuo skonėtis, nors tai ir jausite.
    Taip reikia stengtis greitai apmarinti pojūčius ir pašalinti iš jų skonėjimąsi, tarsi aptemdyti juos. Šitaip elgdamiesi greitai padarysite didelę pažangą.

    Keturių prigimtinių aistrų, būtent, džiaugsmo, vilties, baimės bei skausmo, iš kurių santarvės ir nuraminimo kyla šios ir kitos gėrybės, marinimui bei malšinimui tinka štai šis vaistas, labai vertingas ir suteikiantis didelių dorybių.

    Stenkitės visada linkti:

ne į tai, kas lengviausia, bet į tai, kas sunkiausia,

ne į tai, kas gardžiausia, bet į tai, kas prėskiausia,

ne į tai, kas maloniausia, bet pirmiausia į tai, kas mažiausiai malonu,

ne į tai, kas teikia poilsį, bet į tai, kam reikia pastangų,

ne į tai, kas paguodžia, bet pirmiausia į tai, kas nepaguodžia,

ne į tai, kas daugiausia, bet į tai, kas mažiausia,

ne į tai, kas aukščiausia ir puikiausia, bet į tai, kas žemiausia ir labiausiai niekinama,

ne ko nors norėti, bet nieko nenorėti, ieškoti ne to, kas iš žemiškųjų dalykų geriausia, bet to, kas blogiausia, ir dėl Kristaus trokšti įžengti į visišką nuogumą bei tuštumą ir neturtą viso to, kas tik yra pasaulyje atžvilgiu.