Pradedame publikuoti vieno iš didžiųjų baroko epochos italų šventųjų, Bažnyčios daktaro šv. Alfonso Marijos Liguorio tekstą apie Mariją, kuriame jis apmąsto Marijos, kaip mūsų Gynėjos (Advocata nostra) vaidmenį.
Motinų autoritetas sūnums yra toks didelis, kad netgi būdami monarchais ir turėdami absolučią valdžią kiekvienam savo karalystės pavaldiniui, tačiau savo motinų šie sūnus niekada negali paversti savo pavaldinėmis. Tiesa, kad Jėzus dabar danguje sėdi Tėvo dešinėje, tai yra, kaip aiškina šv. Tomas Akvinietis (De Human. I. C. a. 23), net ir kaip žmogus, būdamas hipostatinėje vienovėje su Dieviškojo Žodžio Asmeniu. Jis turi aukščiausią valdžią viskam, taip pat ir Marijai. Vis dėlto visada bus tiesa ir tai, kad vienu metu, gyvendamas šiame pasaulyje, Jis buvo tiek maloningas, kad nusižemino ir buvo paklusnus Marijai, kaip mums pasakoja šv. Lukas: „Jis buvo jiems paklusnus“ (Et erat subditus illis. — Lk 2, 51). Dar daugiau, kaip teigia šv. Ambraziejus, Jėzus Kristus, teikdamasis padaryti Mariją savo Motina, tiesiog privalėjo jai iš tiesų paklusti, kadangi Jis buvo jos sūnus. O dėl šios priežasties, sako Ričardas iš Senlorano (Saint Laurent), „apie kitus šventuosius sakoma, kad jie yra su Dievu…, tačiau Marija iš visų kitų šventų žmonių buvo taip išskirta, kad ne tik ji pati pakluso Dievo valiai, bet net ir Dievas pakluso josios [valiai]“ (Cum enim de omnibus caeteris sanctis dicatur et magnum sit, eis esse cum Domino … Maria majus aliquid caeteris hominibus sanctis sortita est: ut non solum ipsa. — De Laud. V. lib. I, cap. 5). Ir jei apie visas kitas mergeles, pastebi tas pats autorius, mes galime pasakyti, kad jos „lydi Avinėlį, kur tik jis eina“ (Sequuntur agnum quocumque ierit — Apr 14, 4), apie Švč. Mergelę Mariją galima tarti, jog Avinėlis sekė ją, tapdamas paklusnus jai (De ista autem [Virgine Maria] potes secure dici, quod agnus sequebatur eam, quocunque ivit unde. — De Laud. V. lib. I, cap. 5).
Tad galima tarti, jog nepaisant to, kad Marija, dabar jau būdama danguje, nebegali įsakinėti savo Sūnui, vis dėlto jos maldos visuomet yra Motinos maldos; todėl jos yra pačios galingiausios maldos, galinčios gauti viską, ko ji prašo. „Marija, — sako šventasis Bonaventūra, — turi tą didžiąją privilegiją, kad su savo Sūnumi, labiau už visus šventuosius, ji turi didžiausią galią iš Dievo išmelsti visa, ko ji nori“ (Grande privilegium est, quod ipsa prae omnibus sanctis apud Deum potentissima est. — Speculum B. M. V. lect VI). O kodėl? Būtent dėl tos priežasties, apie kurią mes jau užsiminėme (o vėliau ir kiek išsamiau panagrinėsime) — nes jos maldos yra Motinos maldos. Ir dėl to, pastebi šv. Petras Damianas, Švenčiausioji Mergelė gali daryti viską, kas jai patinka ir danguje, ir žemėje. Ji gali visiškoje neviltyje esantiems grąžinti pasitikėjimą, ir į ją jis kreipiasi tokiais žodžiais: „Visa galia tau duota danguje ir žemėje, ir nieko nėra neįmanoma tau, kuri gali viskuo nusivylusiems suteikti išganymo viltį“ (Data est tibi omnis potestas in coelo et in terra … nil tibi impossibile cui possibile est, desperatos in spem beatitudinis relevare. — Serm. 1, de Nat. B. Virg.). O po to šv. Petras Damianas priduria, kad „kai Motina, siekdama už mus malonės iš Jėzaus Kristaus (kurį šventasis vadina auksiniu gailestingumo altoriumi, prie kurio nusidėjėliai gauna atleidimą), kreipiasi į Jį, jos Sūnus taip gerbia jos prašymus ir taip trokšta juos išpildyti, kad jai meldžiantis, rodosi, jog ji veikiau paliepia, nei meldžia, kad ji veikiau yra karalienė, nei tarnaitė“ (Accedis enim ante illud aureum humanae reconciliationis altare, non solum rogans, sed imperans: Domina, non ancilla … nam et Filius nihil negans, honorat te. — Ibidem). Jėzui malonu taip pagerbti savo mylimą Motiną, kuri taip pagerbė Jį savo gyvenime, todėl Jis nedelsdamas išpildo viską, ko ji prašo ar geidžia. Šitai gražiai patvirtina ir šv. Germanas, kuris kreipdamasis į Švenčiausiąją Valdovę taria: „Tu esi Dievo Motina ir turi visą galią išgelbėti nusidėjėlius, be to, tau pas Dievą nereikia niekieno daugiau užtarimų; tu esi tikrojo gyvenimo Motina“ (Plurimum igitur auxilium tuum pollet, o Virgo, ad salutem consequendam, nec apud Deum commendatitia alterius cujuspiam indiget ope; tu enim revera es verae vitae mater. — In Dorm. B. V. Orat. II).
„Marijos įsakui paklūsta visi, netgi Dievas.“ Šventasis Bernardinas [Sienitis] nepabijojo ištarti šio sakinio. Jis turėjo omeny, kad iš tikrųjų Dievas atsiliepia į Marijos maldas taip, tarytum jos būtų įsakai (Imperio virginis omnia famulantur, et Deus. — Serm. de Nat. B. M. V. cap. VI). Todėl ir šv. Anselmas [Kenterberietis] kreipdamasis į Mariją, sako: „Mūsų Viešpats, o švenčiausioji Mergele, tave taip išaukštino, kad per Jo malonę visi tie dalykai, kurie jam yra įmanomi, taip pat įmanomi ir tau“ (Te, domina … pius et omnipotens Deus sic exaltavit, et omnia tibi secum possibilia esse donavit. — De Excel. Virg. cap. XII). „Nes tavo apgynimas yra visagali, o Marija“, sako Kosmas Jeruzalietis (Omnipotens auxilium tuum. — Hymn. VI, in Depr. ad Deiparam). „Taip, Marija yra visagalė, — pakartoja ir Ričardas iš Senlorano, — nes karalienė naudojasi tomis pačiomis privilegijomis, kaip ir karalius. O kadangi, — jis priduria, —sūnaus ir motinos galia yra tokia pati, visagalis sūnus padaro visagale ir savo motiną“ (Eisdem privilegiis secundum leges gaudent rex et regina. Cum autem eadem sit postestas et communi matris et filii, quae ab omnipotente filio omnipotens est effecta. — Lib. IV de Laud. Virg. cap. 29). „Tokiu būdu, — savo šventasis Antoninas, — Dievas visą bažnyčią pavedė ne tik Marijos globai, bet ir jos valdžiai“ (Et secundum hoc tantum fuit meritum virginis, ut ecclesia sit „sub pedibus ejus“, sub protectione; unde ipsa ait Ecclesiastici XXIV.: „In Jerusalem potestas mea, “ id est ecclesia. — Cap. XX De Grat. Priv. B. Mariae).
Taigi, kadangi Motinai dera turėti tokia pačią kaip Sūnaus galią, tai Jėzus, kuris yra visagalis, pagrįstai ir Mariją padarė visagale. Suprantama, visuomet bus tiesa ir tai, kad jei Sūnus yra visagalis iš prigimties, tai Marija tokia yra dėl dieviškos malonės. Bet tai, kad ji išties yra visagalė, rodo tas faktas, jog visa, ko tik Motina paprašo, Sūnus niekuomet jai neatsako. Šitai buvo apreikšta šventajai Brigitai, kuri vieną dieną išgirdo Jėzų sakant Marijai: „Tad prašyk manęs ko nori, nes nei vienas tavo prašymas nebus neišklausytas“ (Pete ergo quod vis, non enim inanis potest esse charitas et petitio tua. — Rev. lib. VI, cap. 23). Jis tarytum sakė: „Motin, tu juk žinai, kaip aš tave myliu; todėl prašyk manęs, ko tik nori; nes nėra įmanoma, kad aš ko nors tau atsakyčiau“. O viso to priežastis, kurią Jėzus pateikė, iš tiesų buvo graži: „Kadangi tu neatmetei nė vieno mano prašymo žemėje, tai aš nė vieno tavo prašymo neatmesiu ir danguje“ (Quia tu mihi nihil negasti in terra, ideo ego tibi nihil negabo in coelo. — Rev. lib. I, cap. 24). O Motina, būdama pasaulyje tu man nieko neatsakei dėl meilės man; o dabar, kad jau esu danguje, teisinga yra tai, kad ir aš tau nieko neatsakyčiau, ko prašai. Taigi Marija yra vadinama visagale ta prasme, kokia galima priskirti kūriniui, kuris pats nėra pajėgus įgyti tokią dievišką savybę. Ji yra visagalė, nes savo maldomis ji gauna viską, ko geidžia.
Todėl ne be priežasties, o didžioji mūsų Gynėja, šventasis Bernardas [Klerviškis] sako: „Tu panori, ir visa būna padaryta“ (Velis tu, et omnia fient). Ir šv. Anzelmas priduria: „Ko tik tu, o Mergele, užsigeidi, negali būti kitaip, kaip tik išpildyta“ (plg. Velis salutem nostram, et vere nequaquam salvi esse non poterimus. — Ecc. Virg. cap. XII). Tu užsinori, ir viskas įvyksta. Jei tu maloningai geidi iškelti nusidėjėlį iš baisiausios nuodėmės bedugnės iki aukščiausio šventumo laipsnio, tu tai gali padaryti. Palaimintasis Albertas Didysis, štai tokius žodžius įdeda Marijos lūposna: „Manęs reikia paprašyti, kad aš norėčiau; nes jeigu aš ko nors noriu, tai būtinai būna išpildoma“ (Roganda sum, ut velim; quia, si volo, necesse est fieri. — De Laud. B. M. 1. 2, c. 1). O šv. Petras Damianas, apmąstydamas didžią Marijos galią ir maldaudamas ją užjausti mus, kreipiasi į ją sakydamas: „Teveda tave tavoji prigimtis, teveda tave tavoji galia; nes kuo tu galingesnė, tuo gailestingesnė privalai būti“ (Moveat te natura, potentia moveat; quia quanto potentior, tanto misericordior esse debebis. — Serm. I, de Nat. B. Virg.). O Marija, mylima mūsų gynėja, kadangi tu esi tokia gailiaširdė, kad net ir į niekšą negali pažvelgti be gailesčio, ir kadangi tuo pat metu, tu gavai tokią didžią galią iš Dievo, kad gali išgelbėti visus, kuriuos tu saugai, teikis neatmesti mūsų, varganų sutvėrimų, kurie visą savo viltį sudėjo į tave, prašymo. Jeigu mūsų maldos negali tavęs sujaudinti, tai teikis, kad bent tavo švelni širdis jas išklausytų; arba tegul tai padaro tavoji galia, kadangi Dievas tau suteikė tokią didžią galią, idant kuo tu galingesne tampi, tuo gaileširdingesne daraisi savo valioje mums padėti. O šv. Bernardas mus šiuo atveju dar kartą patikina sakydamas, kad Marija yra lygiai be galo turtinga gailestingumu, kaip ir galia; panašiai, jos gailestingoji meilė (caritas) yra ir pati galingiausia, ir lygiai taip pat kilni bei gailiaširdė, o visa tai nuolat patvirtina šios meilės veikimas. Štai kaip jis pats išsireiškia: „Galingiausioji ir gailestingiausioji Dievo Motinos meilė yra tiesiog kupina užuojatos ir pagalbos — ji vienodai turtinga jomis abiem“ (Potentissima et piissima caritas matris Dei et affectu compatiendi et subveniendi abundat effectu: aeque locuples in utroque. — Serm. IV. de Assump.).
(Bus daugiau)
Vilniaus Šv. Onos bažnyčia 