Šv. Alfonsas Marija Liguoris. Apie Mariją (II)

Tęsinys.

Nuo to laiko, kai Marija atėjo į šį pasaulį, jos vienintelė kita mintis, po troškimo siekti Dievo šlovės, buvo pagelbėti nelaimėliams. Ir jau tuomet ji turėtjo tą privilegiją gauti tai, ko prašo. Apie tai mes sužinome iš to įvykio, kuris nutiko vestuvėse Galilėjos Kanoje. Kai baigėsi vynas, Švenčiausioji Mergelė, apimta užuojautos dėl jaunuosius ištukusios bėdos ir gėdos, paprašė savo sūnaus, kad šis ją palengvintų padarydamas stebuklą, pasakydama jam, kad „jie nebeturi vyno“. Jėzus atsakė: „Moterie, o kas tau ir man? Dar neišmušė mano valanda“ (Vinum non habent. Et dicit ei Jesus: Quid mihi et tibi est, mulier? nondum venit hora mea. — Joan. II, 3, 4). Ir atkreipkite dėmesį, atrodytų, kad mūsų Viešpats atmetė savo Motinos prašymą, sakydamas, o kas tau, moterie, ir man, kad jie nebeturi vyno? Dar nelaikas man daryti stebuklą; laikas ateis, kai aš pradėsiu pamokslauti ir kai mano stebuklų prireiks, kad jie patvirtintų mano mokymą. Ir vis dėlto Marija, tarytum jos prašymas vis dėl to buvo išklausytas, panorėjo, kad aplink esantieji pripildytų indus vandeniu, kadangi viskas turėsią nedelsiant įvykti. Ir taip įvyko, nes Jėzus, norėdamas patenkinti savo Motinos norą, perkeitė vandenį į geriausią vyną. O kaip tai atsitiko? Juk laikas daryti stebuklus turėjo ateiti mūsų Viešpačiui pradėjus reikštis viešumoje; tad kaip galėjo taip nutikti, kad priešingai dieviškiems įsakams, šis stebuklas buvo padarytas? Ne, čia nebuvo nieko priešinga Dievo įsakymams; nes nors, bendrai kalbant, laikas stebuklams dar nebuvo atėjęs, tačiau kitu įsaku dar prieš visą amžinybę Dievas jau buvo nustatęs, kad niekam, ko Dievo Motina paprašytų, nebūtų atsakyta. Todėl Marija, puikiai žinojusi savo privilegiją, pasakė aplinkiniams pripildyti indus vandeniu, tarsi jos prašymas jau išpildytas, nors atrodė, kad Jėzus jį atmetė. Būtent taip suprato ir šventasis Jonas Auksaburnis, mūsų Viešpaties žodžius paaiškindamas šitaip: „Moterie, kas tau ir man?“, sako jis tęsdamas, kad „nors Jėzus taip atsako, tačiau gerbdamas savo Motiną, jis paklūsta jos norui“ (Cum … id respondisset quod volebat mater effecit. — Hom. in Joan.). Tai patvirtina ir šv. Tomas [Akvinietis], kurs teigia, jog žodžiais „mano valanda dar neatėjo“ Jėzus Kristus norėjo parodyti, kad jei tas prašymas būtų atėjęs iš ko nors kito, Jis nebūtų jo paisęs; tačiau kadangi į Jį kreipėsi Jo Motina, Jis negalėjo jai atsakyti (Per illa verba, „nondum venit hora mea“, ostendit se dilaturum fuisse miraculum, si alius rogasset; quia tamen rogabat mater, fecit. — S. Thom. apud Defens. Cultus Mariani, auctore R. P. Henr. de Cerf, p. 129). Šventasis Kirilas ir šventasis Jeronimas, kuriuos cituoja Baradas (Barradus, t. 2, 1 3, c. 1) irgi sako tą patį. Taip pat ir [Bavonas] Gaudietis [Gandavensis] apmąstydamas šią ištrauką iš Jono evangelijos sako, kad „norėdamas pagerbti savo Motiną, mūsų Viešpats anksčiau laiko pradėjo daryti stebuklus“ (Quo matrem honoraret, praevenit tempus miracula faciendi. — In Conc. Ev. c. 18).

Apskritai neabejotina, kad joks kitas Dievo kūrinys negali mums gauti tiek malonių, kaip ši švelnioji gynėja, kuri yra Dievo pagerbta ne tik kaip Jo mylima tarnaitė, bet ir kaip Jo tikra Motina. Būtent taip išsireiškia Vilhelmas [Gijomas] Paryžietis, kreipdamasis į ją: „Joks kūrinys negali gauti tiek daug ir tokių didžių malonių, kokius tu išrūpini mums vargšams nusidėjėliams; tad be jokios abejonės Dievas gerbia tave ne tik kaip savo nuolankią tarnaitę, bet ir kaip savo tikriausią Motiną“ (Nulla… creatura, et tot, et tanta, et talia impetrare posset apud benedictum Filium tuum miseris, quanta tu apud ipsum impetras eisdem. In quo proculdubio non tamquam ancillam suam, quae, quae indubitanter es, sed tamquam matrem verissimam te honorat. — De Rhet. Div. cap. XVIII). Marijai užtenka tik prabilti ir jos Sūnus viską išpildo. Mūsų Viešpatas, kalbėdamasis su savo sužadėtine — tai yra, Marija — Giesmių giesmėje sako „Tu, kuri gyveni soduose, bičiuliai klausosi — leisk man išgirsti tavo balsą“ (Quae habitas in hortis, amici auscultant: fac me audire vocem tuam. — Cant. VIII, 13). Tie bičiuliai yra šventieji ir prašydami malonių savo užtariamiesiems, jie laukia, kol jų Karalienė to paprašys ir gaus; nes kaip jau sakėme ankstesniame skyriuje, kiekviena malonė suteikiama tiktai Marijos maldos užtarimu. O kaip Marija gauna malones? Jei tereikia leisti išgirsti savo balsą — „leisk man išgirsti tavo balsą“. Jai tereikia prakalbėti, ir Jos sūnus iš karto išpildo jos maldą. Paklausykime, kaip abatas Vilhelmas šia prasme aiškina aukščiau išdėstytą tekstą. Jis kalba Sūnaus asmenyje, taip kreipdamasis į Mariją: „Tu, kuri gyveni dangiškuose soduose, pasitikėdama užtarki bet ką, kurį nori; nes neįmanoma, kad aš užmirščiau, jog esu tavo Sūnus ir kad ką nors tau atsakyčiau, mano Motina. Tik leisk išgirsti tavo balsą, nes sūnui išgirsti, reiškia paklusti“ (Quae habitas in hortis coelestibus, fiducialiter pro quibus volueris intercede; non enim possum me oblivisci filium tuum, ut matri quidpiam denegandum putem. Tamtum in vocem proferas, quia a filio audiri, exaudiri est). Abatas Godfridas sako, kad „nors Marija gauna malonių prašydama, tačiau ji prašo turėdama motinos autoritetą, todėl mes galime būti tikri, kad ji gaus visa, ko ji trokšta ir prašo už mus“ (Honorabilis virgo Maria, si illum ex eo quod Deus et Dominus est, exorare merito creditur, ex eo tamen quod homo est, et natus ex ea, quasi quodam matris imperio, abud ipsum impetrare quicquid voluerit pia fide non dubitatur. — Serm. VIII, de B. V. M.).

Valerijus Maksimas pasakoja, kad kai Koriolanas buvo apsiautęs Romą, jo draugų ir visų miestiečių maldavimų nepakako, kad jis liautųsi; bet vos tik jis išvydo to paties meldžiančią savo motiną Veturiją, jis iš karto nutraukė apgultį. Tačiau Marijos maldos Jėzui yra nepalyginamai galingesnės nei Veturijos maldos, lygiai kaip didesni yra jos Sūnaus meilė ir dėkingumas savo mielai Mamai. Kunigas Justinas Mikovietis [Micoviensis] teigia, kad „vienas Švenčiausios Mergelės atodūsis gali daugiau už visų šventųjų bendras maldas“ (Unum Beatae Virginis suspirium plus potest apud Filium, quam omnium sanctorum simul suffragium. — In Lit. B. V. verbo Virg. pot.). Tai pripažino ir pats velnias šventajam Dominykui, kuris, kaip pasakoja kunigas Pacciuchelli, privertį jį kalbėti apsėstojo lūpomis; ir šėtonas išsidavė, kad „vienintelis Marijos atodūsis Dievo akyse yra vertas daugiau už vieningus visų šventųjų maldavimus“.

Šventasis Antoninas sako, kad „Švenčiausiosios Mergelės maldos, kadangi tai Motinos maldos, yra tarytum įsakai; todėl nėra įmanoma, kad ji negautų to, ko prašo“ (Oratio ejus erat nobilissimus modus orandi, tum quia habebat rationem jussionis et imperii, tum quia impossibile erat eam non exaudiri. — P. IV, tit. 15, c. 17). Šv. Germanas, drąsindamas nusidėjėlius kreiptis į šią gynėją, pats tokiais žodžiais kreipiasi į ją: „Kadangi tu, o Marija, turi Motinos autoritetą Dievo akyse, tu gauni atleidimą patiems didžiausiems nusidėjėliams; kadangi Viešpats visame kame pripažįsta tave kaip savo tikrą ir be nuodėmės Motiną, Jis negali elgtis niekaip kitaip, kaip tik suteikti tau visa, ko prašai“ (Tu vero materna qua polles apud Deum auctoritate, ad quantumvis enormia lapsis peccata, superabundantem impetras veniam: neque enim unquam datur te non exauditam dimitti, cui per omnia, et propter omnia, et in omnibus, ut verae et intemeratae matri suae obsequitur Deus. — In Dorm. B. V. Orat. II). O šventoji Brigita nugirdo, kaip šventieji danguje kreipėsi į ŠvenčiausiąjąValdovę: „O švenčiausioji Karaliene, ar yra kas nors, ko tu negalėtum? Tau teužtenka panorėti, ir viskas būna išpildyta“ (O Domina benedicta … quid est quod non poteris? Quod enim tu vis, hoc factum est. — Rev. lib. IV, cap. 74). O tai puikiai dera su tuo garsiuoju išsireiškimu: „Tai, ką Dievas gali padaryti savo galia, tu, Mergele, gali padaryti savo malda“ (Quod Deus imperio, tu prece Virgo potes). „Argi neverta, — sako vienas senovės dievobaimingas autorius, — Viešpaties švelnumo tarnauti garbe Motinai to, kuris paskelbė, kad Jis atėjo į pasaulį ne laužyti, bet įvykdyti įstatymą?“ (Numquid non pertinet ad benignitatem Domini, Matris servare honorem, qui legem non solvere venerat sed adimplere? — Lib. de Assump. B. B. int. op. S. August.). O juk šis įstatymas įsako gerbti savo tėvus.

Šventasis Jurgis, Nikomedijos arkivyskupas, teigė, kad Jėzus, net jeigu ir norėdamas, taip sakant, išpildyti savo paties prisiimtą įsipareigojimą Motinai, kuomet ši sutiko duoti Jam žmogiškąją prigimtį, šiaip ar taip išpildo viską, ko ji prašo: „Sūnus, tarytum mokėdamas skolą, patenkina visus tavo prašymus“ (Eaque tanquam Filius exaltans, postulata ceu debitor implet. — Or. de. Ingressu B. V.). O štai kaip sušunka šventasis kankinys Metodijus: „Džiūgauk, džiūgauk, o Marija [Dievo Motina ir tarnaite], nes tavo Sūnus, kuris visiems viską duoda, nieko iš nieko negaudamas, yra tavo skolininkas. Mes visi esame Dievui skolingi už visa, ką turime, nes visa yra jo dovana; tačiau Dievas pats panoro tapti tavo skolininku, priimdamas iš tavęs kūną ir tapdamas žmogumi“ (Euge, euge, Dei Mater ancillaque. Euge, is qui omnium creditor est, debitor fit. Omnes namque Deo debemus, tibique ille debitor est. — De Simeone et Anna). Todėl kitas senovės autorius sako, kad „Marija, nusipelniusi tuo, kad suteikė kūną Dieviškajam Žodžiui, o tuo būdu įnešė savo kainą į mūsų atpirkimą, idant mes būtume išgelbėti nuo amžinosios mirties; dėl to ji yra galingesnė už visus kitus, padedant mums pasiekti amžinąjį gyvenimą“ (Neque enim dubium quae meruit pro liberandis proferre pretium, posse plus sancti omnibus liberatis in pendere suffragium. — Serm. de Sanctis, int. op. S. August. Serm. de Assump. B. M.). Aleksandrijos vyskupas šventasis Teofilis, kuris gyveno šv. Jeronimo laikais, paliko tokį įrašą: „Jėzaus Motinos maldos yra malonumas Sūnui, kadangi Jis trokšta padovanoti jai visiškai visa ir tuo būdu atsilyginti už tai, kad ji suteikė Jam Jo kūną“. Šventasis Jonas Damaskietis taip kreipiasi į Švenčiausiąją Mergelę: „Tu, o Marija, būtdama aukščiausiojo Dievo Motina, gali išgelbėti visus savo maldomis, kurios tampa dar vertingesnėmis dėl tavo motiškojo autoriteto“ (Potes quidem omnes salvare, ut Dei altissimi Mater, precibus materna auctoritate pollentibus. — Men. Graec. 20, Jan. ad Mat.).

Užbaikime šį skirsnį su šventuoju Bonaventūra, kuris apmąstydamas tą didelę naudą, kurią mūsų Viešpats mums suteikė, paskirdamas Mariją mūsų gynėja, taip kreipiasi į ją: „O koks begalinis ir nuostabus gerumas mūsų Dievo, kuris buvo toks maloningas, kad paskyrė tave, o Motina Valdove, mūsų vargšų nusidėjėlių gynėja, idant savo galingu užtarimu tu galėtumei mums gauti visa, kų tu geidi“ (O certe Dei nostri mira benignitas, qui suis reis te dominam tribuit advocatam, ut a Filio tuo inter nos et ipsum judicem constituta, quod volueris pro nobis valeas impetrare! — In Salv. Reg.). Tas pats šventasis šitaip tęsia: „O nuostabusis galestingumas mūsų Dievo, kuris, siekdamas, kad nespruktume, bijodami to nuosprendžio, kurio galbūt esame nusipelnę, davė mums gynėja savo paties Motiną ir visų malonių globėją bei užtarėją“ (O mirabilis erga nos misericordia Dei nosti, qui, ne alias fugeremus pro sententia, non solum dignatus est communicare se nobis in judicem, ut esset Deus et homo Jesus Christus, a quo debet sententia promulgari, sed voluit ipse sua viscera misericordiae matrem suam dominam gratiae, nostram instituere advocatam. — In Salv. Reg.).