„Tibi sacrificabo hostiam laudis“ – „Tau aš atnašausiu šlovinimo auką“ (Ps. 115(116), 17). Ši trumpa 115(116) psalmės eilutė bene geriausiai nusako liturginių valandų esmę. Tai antrasis visų apaštališkųjų tradicijų liturgijų sandas (pirmasis ir centrinis yra Eucharistija), kurį dabar lietuviškai vadiname Valandų liturgija, o tradicinis lotyniškas pavadinimas yra Officium Divinum (t.y. „Dieviškoji tarnystė“ ar „Dieviškoji darbuotė“). Jo esmė ir paskirtis — šlovinti ir garbinti Dievą. Jeigu Dieviškoji Eucharistija, galima sakyti, yra Kristaus auka Tėvui Šventojoje Dvasioje, tai Valandų liturgija yra Kristaus šlovinimo malda Tėvui Šventojoje Dvasioje; o tuo būdu ir visa Bažnyčios liturgija yra „dalyvavimas Kristaus maldoje Tėvui Šventojoje Dvasioje“ (Katalikų bažnyčios katekizmas (KBK), § 1073).
Tam tikra prasme Valandų liturgija arba Dieviškoji tarnystė išreiškia ir tą paties Jėzaus Kristaus bei apaštalų raginimą nuolat melstis (plg. „be paliovos melskitės!“ 1 Tes 5, 17). Ši tarnystė apima ir vyksta visą parą. Valandų liturgiją tradiciškai sudaro dvi dalys – naktinė (lot. Nocturnale) ir dieninė (lot. Diurnale). Pirmoji skirta ir paprastai atliekama naktį ar paryčias iki saulės patekėjimo, o antroji apima visą dieną. Naktinė valandų liturgija pirmaisiais krikščionybes amžiais vadinta vigilija arba budėjimu, o vėliau, jau viduramžiais jai prigijo lot. Matutinum terminas, lietuviškai verčiamas kaip „Aušrinė“. Priklausomai nuo dienos (ar tai šiokiadienis, ar sekmadienis ar kita šventinė diena) ir konkrečios tradicijos ar naudosenos (lot. usus) ją gali sudaryti viena, dvi arba trys „naktinės“ (lot. Nocturni), o dienos Valandų liturgiją sudaro septynios skirtingos trukmės „valandos“. Jos visos apima visą dieną ir tuo būdu būdu ją savotiškai pašventina bei išpildo minėtąjį paraginimą bei priesaką nuolatos melstis, kadangi meldžiamasi reguliariai.
Šv. Benediktas Nursietis savo „Taisyklėse“ arba „Reguloje“ taip paaiškina visą šią liturginių valandų arba Dieviškąją tarnystę:
„Pranašas kalbėjo: Septyniskart per dieną tave šlovinau“ (Ps. 118(119), 164) Šį šventą septynetą mes įvykdysim tuomet, jei savo tarnystės pareigas atliksime rytmetinės, pirmosios, trečiosios, šeštosios, devintosios, vakarinės ir dienos baigiamosios valandomis. Juk apie šias dienos valandas jis pasakė: Septyniskart per dieną tave šlovinau. Bet tas pat pranašas užsiminė ir apie naktinius budėjimus: Vidurnaktį kėliausi tavęs pašlovinti (Ps 118(119), 62). Taigi teikime šlovę mūsų Kūrėjui dėl jo teisingų sprendimų šiomis valandomis: per rytmetinę, pirmą, trečią, šeštą, devintą, vakarinę ir dienos baigiamąją [valandą], ir taip pat kelkimės jį pašlovinti naktį.“
Vis dėlto ši liturginės maldos ir šlovinimų tradicija yra gerokai senesnė, nei šv. Benedikto regula. Jau II a. pab. rašytuose „Apaštalų pamokymuose“ (lot. Constitutiones Apostolorum) nurodoma melstis ryte, trečiąją, šeštąją, devintąją valadomis bei vakare, ir primenama, kad ryte privalu dėkoti Dievui, kad išsklaidė nakties tamsybes ir davė mums dienos šviesą, trečiąją valandą valandą dera prisiminti, kad būtent tą valandą mūsų Viešpatį Jėzų Kristų nuteisė Pilotas, šeštąją valandą Jėzus buvo nukryžiuotas, o devintąją – Jis atidavė dvasią; gi vakaro valandą privalu padėkoti Dievui, kad jis davė mums naktį, kuomet mes galėsime pailsėti po dienos darbų. Pirmųjų amžių Bažnyčios tėvai parašė ir daugiau panašių paaiškinimų. Visų jų esmė – kad ši Dieviškoji tarnystė yra skirta pirmiausia Dievo šlovinimui ir tikinčiųjų šventėjimui.
Vakarinė valanda (arba senesnė Lietuvoje prigijusi ir naudota sąvoka mišparai) yra antroji didžioji dienos liturginė valanda (pirmoji yra Rytmetinė arba rytmetiniai šlovinimai, lot. Laudes), kuria užbaigiama aktyvioji dienos dalis (pati diena, prieš einant nakties poilsio, užbaigiama vad. „Baigiamąja valanda“, lot. Completorium). Mišparų, kaip ir visų liturginių valandų, pagrindą sudaro psalmių giedojimas, kurį papildo trumpas Šventojo Rašto skaitinys, atliepiamoji giesmė (responsorijus) ir himnas su vadinamuoju versikulu, o vainikuoja Švč. Mergelės Marijos giesmė Magnificat („Mano siela šlovina Viešpatį“, Lk 1, 46-55).
Taigi, čia ypatingu būdu susijungia Šventasis Raštas (psalmės yra Senojo Testamento dalis, skaitiniai gali būti paimti ir iš Senojo, ir iš Naujojo Testameno, Marijos giesmė – bene gražiausia Naujajame Testamente užrašyta giesmė) ir Tradicija (to atspindys yra ir responsorijus bei himnas), ir visas šis Dievo garbinimas tarsi smilkalai kyla į dangų (plg. „Dirigatur oratio mea sicut incensum in conspectu tuo“ — „Tegul kyla mano malda kaip smilkalai tavo akivaizdoje“, Ps 140(141), 2) kaip pati tikriausia Viešpaties šlovinimo auka.
Vilniaus Šv. Onos bažnyčia 