Atgailos psalmės

Gavėnia – ypatingas pasninko, maldos ir atgailos metas. Būtent atgaila yra šios laikotarpio šerdis. Jos svarba itin išryškėjo šiuo pasaulio istorijos momentu, kai naujoji pandemija, atrodo, vis labiau ir labiau įsismarkauja, o žmonės, užuot suvokę savo menkumą ir nuodėmingumą bei gausybę kalčių prieš Dievą (sąžingai mąstydami, tai pripažinti galime kiekvienas), ieško grynai šiapusinių priemonių kaip tą ligą stabdyti, neretai net supykdami, jei kas nors primena, kad Dievo valia visa tai vyksta, kad tai Jo leista „rykštė“.

Bažnyčia jau nuo pirmųjų amžių suvokė žmogaus menkumo, nuodėmingumo, kaltumo mastą ir jo negalią ką nors daryti ir įgyvendinti be Dievo pagalbos (prisiminkime Jėzaus žodžius: „nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5)). Taip pat ir būtinybę atgailauti už savo kaltes ir nuodėmes. Pasibarstyti galvą pelenais, apsirengti ašutine ir šauktis Dievo, meldžiant Jo atleisti ir pasigailėti – tai veiksmai, kuriuos kviesdavo daryti Senojo Testamento pranašai ir patys ne kartą tai darė. Bažnyčia tęsia šią tradiciją, o viena seniausių ir svarbiausių Bažnyčios atgailos maldų yra vadinamosios Septynios atgailos psalmės – 6, 31(32), 37(38), 50(51), 101(102), 129(130) ir 142(143), kurios taip pat yra ir brevijoriaus dalis. Kviečiame melstis, kalbant šias psalmes, nes dabar mūsų visų atgaila ypač reikalinga (prisiminkime Fatimos angelo šauksmą „Atgailos, atgailos, atgailos“), o drauge siūlome susipažinti su pirmosios iš šių psalmių komentaru, kurį parašė XVI a. Anglijos vyskupas kankinys, šventasis Jonas Fišeris (St. John Fisheris).

Šv. Jonas Fišeris (St. John Fisher)

• 

Atgailos psalmių išaiškinimas

Traktatas apie vaisingus karaliaus ir pranašo Dovydo pamokymus, išsakytus Septyniose atgailos psalmėse (1509), išdėstytas septyniuose pamoksluose, kuriuos sudarė ir surašė garbingasis tėvas Viešpatyje Jonas Fišeris, dieviškųjų mokslų daktaras ir Ročesterio vyskupas, [tai padaręs] padrąsintasJos didenybės princesės Margaritos, Ričmondo ir Derbio grafienės bei mūsų aukščiausiojo valdovo, karaliaus Henriko VII motinos

Prologas

Galvodamas apie vaisingus ir kilnius praeities veikalus, parašytus ir išverstus daugybės garsių ir puikių daktarų [mokytojų], kurie rėmėsi aukštu Šventojo Rašto autoritetu, prisimenu, kad jie ne tiktai kasdien skelbdavo žodžius mūsų palaimingojo Išganytojo Jėzaus ir daugybės pranašų bei išmintingų Bažnyčios mokytojų, kuriuos dvasiškai apšvietė Šventosios Dvasios malonė, bet ir tai, kad jie kruopščiai triūsdami stengėsi užrašyti savo pamokslus, idant jie būtų įsimenami ir duotų didelę naudą bei sveikatą savo skaitytojams beigi klausytojams. Kuomet šiuos dalykus apsvarsčiau širdyje, prieš tai Jos didenybei, princesei Margaritai, Ričmondo ir Derbio grafienei bei mūsų aukščiausiojo valdovo, karaliaus Henriko Septintojo motinai pamokslavęs apie šventojo karaliaus ir pranašo Dovydo pamokymus, išdėstytus septyniose atgailos psalmėse, kas mūsų garbiajai ir puikiai poniai labai patiko, tuomet jos palieptas bei maloningai padrąsintas, surašiau šiuos pamokslus, idant jie būtų išspausdinti, kad visiems, kurie juos atidžiai skaitys ar klausys, sužadintų siekį žengti amžinojo išganymo keliu ir godžiai bei neapsakomai džiaugsmingai įsistebeilyti į šlovingąją Švč. Trejybę — kurios aš meldžiu išsaugoti mano valdovės Margaritos bei mūsų garbingojo valdovo karaliaus, jos sūnaus bei jo palikuonių sielą ir kūną — idant tuo būtų susipažinę su šiais pamokslais galėtų dar džiaugsmingiau tvirtai žengti teisumo keliu.

Pirmoji atgailos psalmė

Psalmus 6.

Magistro chori. Fidibus. Super octavam. Psalmus. David.

Dómine, ne in furóre tuo árguas me, * neque in ira tua corrípias me! 

Miserére mei, Dómine, quóniam infírmus sum, * sana me, Dómine, quóniam conturbáta sunt ossa mea; 

Et ánima mea turbáta est valde! * Sed tu, Dómine, úsquequo? 

Convértere, Dómine, et éripe ánimam meam, * salvum me fac propter misericórdiam tuam; 

Quóniam non est in morte, qui memor sit tui! * In inférno autem quis confitébitur tibi? 

Laborávi in gémitu meo, † lavábo per síngulas noctes lectum meum, * lácrimis meis stratum meum rigábo. 

Turbátus est a furóre óculus meus, * inveterávi inter omnes inimícos meos. 

Discédite a me, omnes, qui operámini iniquitátem, * quóniam exaudívit Dóminus vocem fletus mei! 

Exaudívit Dóminus deprecatiónem meam, * Dóminus oratiónem meam suscépit. 

Erubéscant et conturbéntur veheménter omnes inimíci mei, * convertántur et erubéscant valde velóciter!

6 psalmė

Choro vadovui. Stygomis. Oktavai. Dovydo psalmė.

Viešpatie, nebausk manęs savo narse * ir neplak manęs savo rūstybėje!

Pasigailėk manęs, Viešpatie, nes aš esu silpnas; * Pagydyk mane, Viešpatie, nes mano kaulai sukrėsti;

Ir mano siela yra labai sujaudinta! * Bet tu, Viešpatie, iki kolei…?

Gręžkis, Viešpatie, gelbėk mano sielą, * išgelbėk mane dėl savo gailestingumo,

Nes mirtyje nėra, kas atsimintų tave! * Mirusiųjų buveinėje kas tave šlovina?

Aš pailsau bevaitodamas, † kiekvieną naktį ašaromis aš laistau savo guolį, * savo ašaromis aplieju savo patalą.

Nuo gilaus liūdesio temsta mano akis, * ji sensta dėl visų mano priešų.

Eikite šalin nuo manęs visi, kurie darote neteisybę, * Nes Viešpats išgirdo mano verksmo balsą!

Viešpats paklausė mano maldavimo, * Viešpats priėmė mano maldą.

Teparausta ir tegul smarkiai nusigąsta visi mano priešai, * tegul eina šalin ir tegul greitai parausta!

Bičiuliai, šią dieną aš aiškinsiu ne kokią nors epistolės ar Evangelijos vietą, kaip jūs veikiausiai tikėjotės išgirsti šiuo metu, tačiau vykdydamas troškimą bei priminimą tų (kuriems aš nieko negaliu atsakyti ir dėl savo pareigų, ir dėl jų sielų sveikatos), imuosi trumpai aiškinti pirmąją atgailos psalmę. Prašau visagalio Dievo dėl Jo didelio ir gilaus gailestingumo man padėti šią dieną savo malone tam, kad ką tik besakyčiau, visų pirmą Jo valia tai būtų mano apgailėtinos sielos naudai ir, kad tai visapusiškai paguostų visus nusidėjėlius, kurie atgailauja už savo nuodėmes ir visa širdimi atsigręžė į Dievą, visiškai atsižadėję nedorybės ir nuodėmės kelio. 

Bet prieš pradedant aiškinti šią psalmę, būtų naudinga ir tinkama parodyti, kas ją parašė, kokia proga ją parašė, ir kokį vaisių, naudą bei pagalbą ją parašęs pelnė. Dovydas, Jesės sūnus, buvo ypatingai Dievo atrinktas ir apdovanotas daugybe didžių privilegijų, vėliau jis sunkiai nusidėjo Dievui ir Jo įstatymui. Dėl to baisaus įžeidimo, Dovydas parašė šią šventąją psalmę, tuo būdu pelnydamas atleidimą už savo nuodėmes. Taigi, įsidėmėkite, kas jis buvo, iš kokios giminės buvo kilęs, kas paskatino atsirasti šią šventąją psalmę ir, kokia proga ji buvo parašyta. Šie dalykai privalo būti garsiai paskelbti, kad kiekvienas iš mūsų žinotume, koks didelis nusidėjėlis buvo šis pranašas ir kokia sunki buvo jo nuodėmė, idant šiuo pavyzdžiu įspėti, pamokyti ir patarti, nepultume į neviltį, kad ir kokioje padėtyje beatsidurtume, bet tikrai atgailaudami prašytume malonės ir pasigailėjimo iš mūsų palaimingojo Viešpaties. Dovydo nuodėmės sunkumą dar geriau suvoksime, jei jo didis nedėkingumas visagaliam Dievui, kuris jam buvo toks maloningas, mums bus atskleistas ir parodytas. 

Jesė, Dovydo tėvas, turėjo septynis sūnus. Dovydas, kuris ganė savo tėvo avis, buvo jauniausias iš jų visų, menkiausias savo asmeniu ir mažiausiai vertinamas. Nepaisant to, visagalio Dievo gerumas jį atrinko ir pasirinko, atmesdamas ir nuošalin nustumdamas visus jo brolius, ir liepė vyskupui bei pranašui Samueliui patepti jį Izraelio karaliumi. Ar visagalis Dievas tuo neparodė didžio geranoriškumo šiam žemakilmiam asmeniui, kurio pareiga buvo rūpintis gyvuliais, kai savo gerumu Jis pašaukė jį iš vergiškos tarnystės ir savo paliepimu padarė jį visos savo tautos karaliumi ir galva? Bet pasižiūrėkime, ką Dievas dar jam padarė. Karalių Saulių sunkiai vargino ir nedavė ramybės piktoji dvasia, kuri jį apsėdo po to, kai jis sulaužė visagalio Dievo įstatymą. Kai Saulius liepė surasti įgudusį arfininką, idant šis švelniu arfos skambesiu sumažintų ir apmalšintų piktosios dvasios iššauktą beprotybę, nepavyko rasti nieko kito, kaip tik Dovydą, kuris gavęs ypatingą Dievo dovaną gebėjo gerai ir švelniai skambinti arfa. Kai tik piktoji dvasia puldavo ir vargindavo karalių Saulių, Dovydas ateidavo pas jį, ir kai tiktai jis grodavo, Saulius ne tik atsigaudavo ir nurimdavo, bet ir piktoji dvasia tuo laiku nuo jo pasitraukdavo ir nevargindavo. Argi tai nebuvo didi malonė, kurią Dievas suteikė Dovydui?

O be to, kai Izraelis išėjo į karą su filistinais, vienas iš tos tautos nuostabiai stiprus, didelis kaip milžinas vyras, stipriai apsiginklavęs ir visas savo galūnes pasidengęs stipriais šarvais, šaukė Izraeliui, kad išeitų iš jo kas nors su juo kovoti dvikovoje su ta sąlyga, kad jei kas nors iš izraelitų nugalėtų jį kovoje, visa filistinų daugybė taptų pavaldūs Izraeliui ir atvirkščiai, jei jis laimėtų, tai Izraelis būtų pavergtas ir tarnautų filistinams. Niekas iš izraelitų daugybės neišdrįso stoti kovon su šiuo pabaisa, šiuo filistinu, kaip tik mažasis Dovydas. Visagalis Dievas suteikė jam tokią didžią drąsą (nors jis tebuvo mažas savo padėtimi ir stotu), kad jis nepabūgo stoti kovon ir kautis su šiuo dideliu ir galingu milžinu. Nors niekas netikėjo, kad Dovydas gali laimėti, vis dėlto jis užsidėjo karaliaus Sauliaus šarvus. Bet kadangi jis nebuvo pratęs nešioti šarvuotę, jam pasidarė dar sunkiau judėti su ginklais, nei anksčiau, ir jis nebegalėjo laisvai judinti jokios savo kūno galūnės. Todėl netrukus jis nusimetė visą šią aprangą ir išėjo kovoti plikas prie šį didį milžiną, nepasiėmęs jokio žemiško ginklo, išskyrus savo lazdą, savo laidynę ir akmenį. Ir kai šis filistinas, su savo žiauria ir nepadoria veido išraiška išėjo prieš jį, Dovydas sviedė akmenį ir pataikęs jam į smilkinį, išvertė šį milžiną ir greitai pribėgęs nukirto subjaurotą šio padaro galvą jo paties kardu. O koks nuostabus Dievas, kurio vienintelio jėga šis silpnas ir mažas asmuo Dovydas neginkluotas laimėjo tokią didelę ir nuostabią pergalę prieš tokį išdidų priešą!

Bet kas iš to? Naudos ir malonių iš visagalio Dievo jis gavo nesuskaičiuojamą daugybę ir neįmanoma man jų čia visų parodyti. Dievas jį gynė nuo pavydžių jo brolių sumanymų, jį gynė nuo grėsmių ir pavojų, kuriuos jam kėlė du žiaurūs žvėrys — liūtas ir lokys; išgelbėjo jį sveiką iš pavydžių karaliaus Sauliaus persekiojimų, dar daugiau, jį apsaugojo nuo filistinų neapykantos. Galiausiai, mirus karaliui Sauliui, Dievas jį padarė Izraelio karaliumi. Matydami šią daugybę didžių dovanų, galime suprasti, kiek Dovydas turėjo nusižeminti prieš visagalį Dievą, kaip stipriai jis buvo su Juo susaistytas, ir koks jis turėtų pasirodyti nedėkingas mūsų akyse, jeigu savo Dievui ir Kūrėjui jis netinkamai tarnautų visu protu ir ištikima širdimi. 

Tačiau po to, kai Dovydas tapo karaliumi ir gyveno ramiai bei patogiai ir vedė daugybę žmonų, nepasitenkindamas jomis jis išmetė iš savo galvos visagalio Dievo gerumą bei švelnumą ir paėmė kito vyro žmoną, svetimaudamas su ja, priešingai Dievo įstatymui. Ši moteris buvo žmona jo ištikimo riterio, vardu Urijas, kuris tuo metu narsiai kovėsi karaliaus karuose. Bijodamas, kad jo pasipiktinimą keliantis svetimoteriavimo nusikaltimas gali iškilti viešumon, Dovydas siuntė Uriją, tikėdamasis, kad šis nuėjęs išties suguls su savo žmona, tačiau Urijas tvirtai atsisakė tai daryti ir nėjo kviečiamas. Tuomet pamatęs tai, Dovydas surado kitų priemonių ir nusiuntė laišką Joabui, savo kuriuomenės vadui, nurodydamas, kad Urijas būtų pastatytas į priešakines mūšio linijas ir ten žūtų, kas buvo padaryta pagal karaliaus norą, ir tuo būdu šis gerasis riteris Urijas pasitiko savo mirtį.

Štai kiek susikaupė ir susikrovė nuodėmių — viena ant kitos. Jis nepasitenkino didžiai įžeidęs visagalį Dievą svetimavimu, bet netrukus po to, dar įvykdė ir žmogžudystę. Bet kurio žmogaus svetimavimas yra pasibjaurėtinas, tačiau dar didesnį šleikštulį kelia tai, jei prie to dar prisideda ir žmogžudystė, ypač kai nužudomas toks švarus ir šventas vyras, kuriam Dovydas buvo didžiai skolingas už jo ištikimybę ir tuos darbus, kuriuos jis atliko karaliaus karuose ir jo reikalu. Nepaisant gausybės malonių, kurias Dovydas gavo iš visagalio Dievo, dėl ko jis išties neturėjo teisės sulaužyti net menkiausią Jo įsakymą, Dovydas vis dėlto nesusilaikė baisingai nusidėjęs svetimavimu ir nužudymu ir galiausiai pasilikdamas šiose nuodėmėse ir ilgainiui netgi priprasdamas prie jų. 

Tačiau prisiminkime kaip gailestingasis visagalis Dievas pasielgė su juo, nepaisant viso šito. Būdamas begaliniai geras ir švelnus, mūsų Viešpats, visagalis Dievas pasiuntė jam pranašą, kuris Dovydą įspėjo, kad šis siaubingai Jį įžeidė. Ir kai tik Dovydas turėjo valią suvokti savo kaltę ir pasakė, peccavi Domino, Viešpatie, mano Dieve, aš įžeidžiau Tave, visos jo nuodėmės nedelsiant buvo atleistos (2 Sam 12, 13). Tad ar nereikėtų šlovinti ir skelbti didį visagalio Dievo gailestingumą ir romumą, kurį jis parodė Dovydui, kad po to, kai jam buvo suteikta tiek gėrybių ir po tokios gausybės įžeidimų ir negeranoriškumo Dievo atžvilgiu, šis Dovydo taip greitai pasigailėjo ir jam atleido. Iš tiesų. Tačiau nepaisant viso to, Dovydas nedelsiant užmiršo visagalio Dievo gerumą ir vėl puolė į puikybės nuodėmę, didžiuodamasis savo žmonių gausybe ir keldamas tai aukščiau už Dievo įstatymą. Tuo būdu Dovydas vėl ir vėl iš naujo rodė savo nedėkingumą. Tad kas gi galėjo jo laukti, jei ne Dievo bausmė? Baisiai to bijodamas jis ėmė nepaprastai atgaulauti ir žinodamas, kad taip sunkiai įžeidė mūsų Viešpatį Dievą, jis maldavo jo gailestingumo ir parašė šią psalmę nuoširdžiai sieloje atgailaudamas ir sielvartaudamas, dėl ko vėl pelnė atleidimą.

Taigi, dabar suprantate kas sukūrė šią psalmę, kokia priežastis jį paskatino ją parašyti, ir kokius nuopelnus dėl to jis pelnė. Kas iš mūsų sirgdamas ir būdamas mirties pavojuje kruopščiai neieškotų vaisto, kuris jį pagydytų? Ar nesikreiptume į tą, kuris panašia liga persirgo jau anksčiau? Ar nesikliautume ir nesiviltume tomis priemonėmis, kuriomis panašios ligos ir negalavimai, kaip mūsų, buvo išgydomi jau anksčiau? Taigi, jau žinodami kaip iš tiesų stipriai negalavo ir sirgo šis pranašas Dovydas, sirgo ne kūnu, bet siela, bei kokie vaistai jam padėjo išgyti ir pasveikti, ir mes skubėkime mikliai gydytis, kai tik susergame nuo savo nuodėmių, kaip kad ir jis buvo susirgęs. Nes jis buvo nusidėjėlis, kokie ir mes esame, bet jis atliko pilnutinę atgailą, sukurdamas šią šventą psalmę, dėl kurios jis gavo atleidimą ir atitaisė savo sielos sveikatą. Dažnai kalbėdami ir skaitydami šią psalmę sugrudusia, kaip ir jo, širdimi ir melsdami gailestingumo, mes lygiai taip pat neabejotinai pelnysime ir gausime nuodėmių atleidimą iš mūsų geriausiojo ir gailestingojo Viešpaties Dievo.