„Būk su Manimi“

• 

Kun. Antonio Secci Verbų sekmadienio pamokslas, 2020 Viešpaties metų balandžio mėn. 5 d.

Dalinamės Italijos Alpėse įsikūrusio nedidelio miestelio, pavadinimu Vocogno (Vokonjo), klebono Antonio Secci (Antonijo Seči) išverstu pamokslu, kurį jis paskelbė savo youtube paskyroje (https://www.youtube.com/watch?v=IDKBPAoCkok) š.m. balandžio 5 d., t.y., Verbų sekmadienį.

Brangieji,

Šį rytą man labai sunku kalbėti. Šiandien – Verbų sekmadienis. Didysis Verbų sekmadienis. Kokia keista Didžioji Savaitė, kurią mums tenka gyventi. Kokia keita Didžioji Savaitė! Vienintelė tokia istorijoje. Manau, kad ne tik mūsų istorijoje, bet kuriuo atveju, mūsų parapijoje – tai unikali. Negalime ateiti į bažnyčią, daugybė jūsų negalite ateiti į mūsų bažnyčias, kad galėtumėte lydėti Jėzų, jam įžengiant į Jeruzalę. 

Ką Viešpats nori mums tuo pasakyti? Ko Jis iš mūsų nori? Ko Jis iš mūsų prašo? Kodėl Viešpats tai leidžia? Ką mes turime daryti? Kokia keista Didžioji Savaitė! Bet mes turime ją išgyventi. Išgyventi iki galo. Atidžiai paklausykit. Šiandieną, ir visomis ateinančiomis dienomis, visomis Didžiosios Savaitės dienomis privalome budėti. Viešpats pažadėjo pergalės vainiką tiems, kurie budi, kurie laukia, kurie nepaliauja eiti, veržtis. Kiekvienos šių dienų rytą greitai kelkimės ir iškart melskimės, aiškiai supraskime, ką turime daryti šiame pasaulyje. Kitaip, šios dienos bus tiesiog siaubingos. Didžiosios Savaitės dienos – arba su Kristumi, arba su prieš Kristų. 

Taigi, ką turime daryti? Ko iš mūsų nori Viešpats – kad budėtume. Galimas daiktas, kad gyvenime niekada nesugebėsime pakankamai rimtai išgyventi šventąsias Viešpaties dienas, Didžiosios Savaitės dienas. Galimas daiktas, kad nesame pakankamai budrūs ir rimti. Pernelyg dažnai prašome kitų pagalbos, Bažnyčios pagalbos. O dabar tau Viešpats sako – „tu būk su Manimi“. Budėk, nemiegok, kaip Viešpats Jėzus sakė ir apaštalams Getsemanės sode – „Negalite net ir vieną valandą su manimi pabudėti?“. Viešpats Jėzus kiekvienam iš mūsų tą sako — „Nesugebi net ir vieną valandą su manimi pabudėti?“

Turime būti budrūs ir drąsūs, turime būti tvirti. Prašykime maldoje šios tvirtybės iš Viešpaties, kad galėtume šiomis Didžiosios Savaitės dienomis gyventi su Viešpačiu. Verbų sekmadienis prasideda tarsi labai iškilmingai – Viešpats Jėzus iškilmingai įžengia į Jeruzalę.„Gloria, laus et honor tibi sit“ – „Tau garbė, šlovė ir gyrius, Viešpatie“, „Hosanna filio David“ (Osana Dovydo sūnui); bet liturgijoje iškart grįžta atgaila – tą regime apmąstydami, kaip žmonės atsižada Kristaus, kas atskleidžiama Kristaus Kančios skaitinyje. Ir pirmasis, ilgasis Kančios skaitinys iš tų, kurie skaitomi Didžiąją Savaite, yra skaitomas būtent Verbų sekmadienį. 

Jį vadino karaliumi. Jeruzalės žmonės jį skelbė karaliumi. Osana Dovydo sūnui, osana Išgelbėtojui. O po to Jį atmeta. Jį atmeta dėl tų, kurie Jį apkaltina piktžodžiavimu, nes Jis sakė esąs Dievas. Vieną dieną jį šlovina ir ūmai jo atsižada. Žmonės nuolat taip elgiasi. Minia, kaip ją įvardina seniausias Evangelijos vertimas, ta masė žmonių, kuri entuziastingai sutinka Viešpatį, ta minia nuolat taip elgiasi. Ji neturi tvirtumo, stuburo, pastovumo, neturi galios. Ši žmonių masė, kuri nėra liaudis, tauta, neturi galios apginti Jėzų Kristų. Ji išsibėgioja, kaip ir visi. Prie kryžiaus lieka tik Švenčiausioji Mergelė Marija, šventasis apaštalas Jonas ir Marija Magdalietė. O kur visi tie, kurie jį skelbė karaliumi? 

Taigi, ir mes privalome būti labai nuolankūs. Nes ir mes, jeigu nepasiliksime su Kristumi, jeigu neprašysime Švenčiausiosios Dievo Motinos, šventojo Jono ir Marijos Magdalietės, kurie liko prie Kryžiaus, užtarimo, taip pat ir mes neturėsime galios, neturėsime tvirtybės, ir, susidūrę su didėjančia kančia bei su Kristaus atsižadėjimo paslaptimi, Jį paliksime. Net ir neišsižadėję Jo, mes pabėgsime, Jo neginsime. 

Argi ne tokia yra šių dienų situacija? Susidūrę su daugybės žmonių skausmu ir mirtimis dėl šios epidemijos, mes skubame klausytis medikų, tarytum jie kišenėje turėtų kokį stebuklą. O po to, klausome tų, kurie turi užtikrinti viešąją tvarką, tarytum jie žinotų paslaptį, kaip pakelti visuomenę. Žmonės miršta ir miršta, ir mes klausiame, kodėl miršta, o jie mums aiškina, kaip, dėl ko [dėl kokios ligos] tie žmonės miršta. Bet mums mažai ką padeda žinoti, dėl ko jie miršta, mums reikia žinoti kodėl, kodėl jie miršta. Tai yra, kokia yra jų mirties prasmė, kokia yra visų šių kentėjimų prasmė, kodėl, kodėl Dievas leidžia šiuos kentėjimus. Taigi, kai klausiame kodėl miršta, kodėl, o ne kaip, dėl ko, nes kai paklausi medikų, kodėl miršta, jie aiškina kaip, dėl ko [dėl kokios ligos] jie miršta. Jie aiškina – štai tas negalavo, ano bendra fizinė būklė buvo prasta ir pan. Bet klausimas nėra toks. Klausimas yra kodėl? Kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė? Kodėl yra mirtis? Tai esminis klausimas. Jeigu tu klausi Viešpaties – kodėl, Viešpatie, kodėl? Viešpats tau atsako: „Pasilik su Manimi, lydėk Mane iki pat kančios vietos ant Kalvarijos kalno, ir tu išvysi Išganymą, Išganymą, kurį Aš nešiau. Nesipiktink, neišsigąsk. Būk su Manimi, žvelk į Mano žaizdas, žvelk į Mano erškėčių vainiką, žvelk į Mano perdurtą šoną, žvelk į Mano subjaurotą veidą, žvelk į Mano kryžių“.

Taigi, budėkime. Ženkime iškilmingai, drąsiai, tvirtai ir aistringai (con passione) į šias Kančios (Passione) dienas. Tik su tikra žmogiška aistra (con passione umana) mes galime išgyventi Dievo kančią (Passione di Dio). Turime į to imtis visu savo protu, visa širdimi, visomis jėgomis, kiekviena savo būties dalele. Melskime Viešpaties malonės, kad tai įvyktų, užtariant Švenčiausiajai Marijai. Garbė Jėzui Kristui, visuomet tebūna Jam garbė!