Toliau publikuojame Bažnyčios daktaro, šv. Alfonso Marijos Liguorio tekstą apie Mariją, kuriame jis apmąsto Marijos kaip mūsų gynėjos ir užtarėjos vaidmenį. Savo tekste šv. Alfonsas naudoja ir vadinamuosius exempla arba pavyzdžius. Šis religinės literatūros žanras atsirado viduramžiais, jį gana plačiai naudojo tų ir vėlesnių laikų pamokslininkai. Savo esmė – nedidelis pasakojimas apie VIešpaties, Marijos ir kitų šventųjų užtarimu bei veikimu įvykusius stebuklus bei dėl to pasikeitusius žmonių gyvenimus ar jų sielos išgelbėjimą. Toliau pateikiame vieną tokį trumpą pasakojimą bei šv. Alfonso parašytą, jį lydinčią maldą.
Kamaldulių ordino kunigas Razzi pasakoja apie vieną jauną vyrą vardu Jonas, kurį jo motina po tėvo mirties išsiuntė į princo dvarą. Jaunuolio motina, kuri buvo širdingai pamaldi Marijai, prieš atsisveikindama su sūnumi privertė jį pasižadėti, kad šis kasdien sukalbės maldą „Sveika, Marija“, jos pabaigoje pridėdamas šiuos žodžius: „O Švenčiausioji Mergele, padėk man mano mirties valandą“. Trumpai pagyvenęs dvare jis pasidarė toks pasileidęs, kad jo šeimininkas turėjo jį išvaryti. Nebežinodamas kaip pragyventi, jis tapo pakelės plėšiku ir žudiku; bet ir tuomet jis niekad nesulaužė savo pažado kasdien kreiptis į Švenčiausiąją Valdovę. Pagaliau jis buvo sučiuptas ir nuteistas myriop. Būdamas kalėjime, savo mirties bausmės išvakarėse jis mąstė apie savo gėdą, savo motinos sielvartą ir apie jo laukiančią mirtį, ir graudžiai pravirko. Matydamas, koks jis nelaimingas ir apimtas melancholijos, jam pasirodė šėtonas gražaus jaunikaičio pavidalu, ir pasakė, kad išvaduosiąs jį iš kalėjimo ir nuo laukiančios mirties, jeigu tik šis jam paklusiąs. Tada gražusis jaunikaitis pasakė jaunajam plėšikui, kad jis esąs velnias ir atėjęs jam padėti. Pirmiausia, velnias pareikalavo, kad buvęs plėšikas išsižadėtų Jėzaus ir Jo įsteigtų sakramentų. Su tuo plėšikas sutiko. Po to, šėtonas pareikalavo, kad jis atsižadėtų ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos bei jos apsaugos. Tačiau jaunasis plėšikas atsakė: „O ne, to niekada nepadarysiu“. Ir keldamas savo širdį į Mariją, jis pakartojo savo įprastą maldą: „O Švenčiausioji Mergele, padėk man mano mirties valandą“. Išgirdęs šiuos žodžius, velnias pranyko. O jaunuolį bematant apėmė širdgėla dėl to kad jis sunkiai nusikalto atsižadėdamas Jėzaus Kristaus. Tačiau kreipdamasis į Švenčiausiąją Mergelę, jis gavo tikro gailesčio už visas savo nuodėmes dovaną ir visas jas išpažino giliai dūsaudamas bei atgailaudamas. Vedamas iš kalėjimo ant ešefoto, pakelėje pamatė Marijos statulą ir pasveikino ją savo įprasta maldele: „O Švenčiausioji Mergele, padėk man mano mirties valandą“. O statula, atsakydama į jo pasveikinimą, visų ten buvusių akivaizdoje linktelėjo galvą. Apimtas švelnių jausmų jis maldavo, kad jam leistų pabučiuoti statulos kojas. Sargybinis iš pradžių neleido, bet pasiduodamas garsiems žmonių raginimams pagaliau sutiko. Kai jaunuolis pasilenkė prie statulos, norėdamas pabučiuoti jos kojas, Marija ištiesusi savo ranką paėmė jaunuolio ranką ir laikė ją taip tvirtai, kad nebuvo galima jo atplėšti. Minia išvydusi tokį stebuklą, ėmė šaukti: „Pasigailėkit, dovanokit, atleiskit jam!“, ir jaunuoliui buvo dovanota. Po to, jis sugrįžo į savo gimtąjį kraštą ir pavyzdingai bei dorai gyveno, visuomet puoselėdamas meilingą prisirišimą prie Marijos, kuri jį išgelbėjo iš laikinosios ir amžinosios mirties.
Malda
Aš kreipsiuosi į tave, o didingoji Dievo Motina, šiais šventojo Bernardo žodžiais: „Kalbėk, Valdove, nes tavo Sūnus tavęs klauso, ir ko tik tu prašysi, viską gausi“ (Loquere, Domina, quia audit Filius tuus; et quaecumque petieris impetrabis. — Ad B. V. M. depr.). Taigi, kalbėk, kalbėk, Marija, mūsų gynėja, užtarki mus, varganus žmogelius. Prisimink, kad tokią didžią galią ir taip didį kilnumą tu gavai ir dėl mūsų gėrio. Dievas panorėjo tapti tavo skolininku, priimdamas žmogiškumą iš tavęs, idant tu galėtum panorėjusi išdalyti dieviškojo gailestingumo turtus visiems nusidėjėliams. Mes esame tavo tarnai, ypatingu būdu pasišventę tau; ir aš būdamas vienu iš ju, pasitikiu tavimi netgi dar labiau. Mes didžiuojamės, galį gyventi tavo saugomi. Kadangi tu darai gera visiems, netgi tiems, kurie nei žino, nei garbina tave, ir netgi tiems, kurie įžeidinėja bei burnoja prieš tave, tai argi mes, kurie tave garbiname, mylime ir pasitikime tavimi, neturėtume nepalyginamai daugiau viltis tavo gerumu, kuris pasiekia ir nedorėlius, kad juos išgelbėtų? Mes baisūs nusidėjėliai, bet Dievas tave praturtino užuojauta ir galia, toli pranokstančia mūsų nusižengimus. Tu gali ir turi valią mus išgelbėti; ir kuo mes esame nevertesni, tuo didesnė bus mūsų viltis, idant galėtųme šlovinti tave danguje, kuomet tavo užtarimu ten pateksime. O, gailestingumo Motina, mes dovanojame tau savo sielas, kartą jau nuvalytas, išgražintas ir atpirktas Jėzaus Kristaus krauju, tačiau nuo to laiko, deja, vėl suteptas nuodėmės. Tau mes jas dovanojame ir meldžiame nuvalyki jas. Gauki mums tikrą atsivertivimą, gauki mums Dievo meilę, ištvermę, dangų. Mes daug prašome iš tavęs; bet argi tu negali gauti visko? Gal pernelyg sunki ta meilės našta, kurią tau Dievas užkrovė? O ne! Nes juk tau tereikia atverti savo lūpas ir paprašyti savo dieviškojo Sūnaus — Jis tau niekame neatsakys. Tad melski, melski už mus, o Marija; ir tu tikrai gausi viską; o mes kartu tikrai gausime dangaus karalystę.
Vilniaus Šv. Onos bažnyčia 