Sekminės / Pentecostes

Sekminių Evangelija pagal Joną, 14, 23-31

Arkiv. J. Skvirecko vertimas (nežymiai koreguotas) ir komentarai

Anuo metu: Jėzus tarė savo mokiniams: Jei kas mane myli, tas laikys mano žodžius; ir mano Tėvas jį mylės; mes ateisime ir pasidarysime pas jį buveinę. Kas manęs nemyli, tas mano žodžių nelaiko; žodžiai gi, kuriuos jūs girdėjote, ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs, Tėvo.

Tai aš jums kalbėjau, pasilikdamas pas jus. O ramintojas, Šventoji Dvasia, kurį Tėvas atsiųs mano vardu, jis jus visko išmokys ir primins jums visa, ką tik aš jums kalbėjau. Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę; ne kaip pasaulis duoda, aš jums duodu. Tegul jūsų širdis nenusigąsta ir tenebijo. Girdėjote, kad aš jums sakiau: Aš einu sau ir ateinu pas jus. Jei mylėtumėte mane, jūs juk džiaugtumėtės, kad aš einu pas Tėvą, nes Tėvas didesnis už mane. Ir dabar aš jums tai pasakiau pirma, nekaip įvyko, kad įvykus tikėtumėte. Jau nebedaug aš kalbėsiu su jumis. Nes ateina šio pasaulio kunigaikštis; manyje jis nieko neturi, bet kad pasaulis pažintų, kad aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip Tėvas man įsakė.

_____________________________________________________________

(23) Jei kas mane myli… Jėzus atsako … ne stačiai, tačiau, kad jo žodžiuose lengva rasti tikrą atsakymą. Jis tarsi sako: Aš apsireikšiu tiktai tiems, kurie mane myli ir laiko mano įsakymus; šio pasaulio žmonės taip nedaro, todėl aš jiems neapsireikšiu. – (24) Tas mano žodžių nelaiko: ir todėl mes pas jį neateisime. Toksai niekina ne žmonių žodžius, bet Dievo, todėl nė vienas dieviškasis asmuo negali pas jį pasilikti.

(26) Ο ramintojas… Išganytojo mokslą palaikys ateisianti Šventoji Dvasia. Ji bus atsiųsta Tėvo, ne be Sūnaus (16 e.) prašymu, bet kad laikytų Sūnaus vietą ir kalbėtų jo vardu. Kaip Sūnus yra atėjęs nuo Tėvo, kad kalbėtų jo vardu, taip Šventoji Dvasia kalbės Sūnaus vardu. Pilno nusiraminimo Jėzaus mokiniai negalėjo pajusti, nes jie jo žodžių dalinai nesuprato, dalinai turėjo abejonių dėl jų. Todėl Išganytojas visai nuramina juos sakydamas: Šventoji Dvasia pamokys jus visko (Auksab.), taip, kad tuomet nebebus reikalingas joks klausinėjimas (16, 23). Tačiau Šventosios Dvasios moksle nėra nieko, ko pats Kristus nebūtų betarpiškai apreiškęs. Ypatinga Šventosios Dvasios mokymo dalis yra ta, kad ji taip pat primins mokiniams visa, ką Jėzus buvo sakęs. Čia mes turime [prie]laidą, kad visa yra tiesa, ką apaštalai yra mums pasakę apie Išganytojo gyvenimą ir mokslą. – (27) Aš jums palieku ramybe… Pakartojimas: ramybę, savo ramybę sustiprina pažadą ir [at]kreipia dėmesį į didelę tos dovanos vertę. Apaštalai, netekę savo Mokytojo, galėjo netekti taip pat ir ramybės. Su juo jie buvo taikoje su Dievu, kurį mylėti jis juos mokė, buvo taikoje savo tarpe, nes jo balsas ramino jų ginčus. Jie, pasitikėdami savo Mokytojo globa, nebijojo savo priešų. Tą tat ramybę, savo ramybę jis jiems palieka, lyg, kad jis visuomet būtų pasilikęs su jais. – Ne kaip pasaulis duoda… Pasaulis trokšta ramybės, bet jos neduoda; jis neduoda patvarios ramybės, nes pasaulio žmonės, pasiduodami savo aistroms, vieni kitiems daro neramybę. Pasaulis neduoda tikros ramybės, nes jis tariasi esąs ramybėje, kai įvykdomi jo troškimai, kai jam nereikia nieko išsižadėti, nereikia kęsti jokio persekiojimo, tuo tarpu, kad tikroji ramybė kyla iš savęs išsižadėjimo, iš kovos ir kantrybės. – (28) Jei mylėtumėte mane… Mintis apie Viešpaties išėjimą neturi drumsti ramybės. Jei apaštalai galvoja apie save, tai juos turi nuraminti žodis: aš ateinu pas jus. Jei jie galvoja apie Išganytoją, o to reikalauja tobula meilė, kuri pati savęs išsižada (10, 11), tai džiaugsmas turi stoti skausmo vieton. – Nes Tėvas didesnis už mane. Išganytojas čia kalba kaip žmogaus Sūnus, kaip įsikūnijęs Žodis. Kaip Dievo Sūnus, jis yra visiškai lygus Tėvui. – (30) Ateina šio pasaulio kunigaikštis. Piktoji dvasia artinasi prie Išganytojo, kaip priešas, pasižiūrėti, ar negalės pareikšti prieš bent kokių teisių. Piktoji dvasia stovi Kristaus priešų pusėje, jų priešakyje. Nors pasaulio kunigaikštis neturi jokių teisių prieš Jėzų (plg. 12, 31), bet Jėzus leidžia pasireikšti prieš save jo galiai, kad žmonės pažintų, jog jis myli Tėvą ir yra klusnus iš meilės.