Švč. Trejybės sekmadienis

Evangelijos skaitinys. Iš Evangelijos pagal Matą, 28, 18-20

Arkiv. J. Skvirecko vertimas (su nežymiomis korekcijomis) ir komentarai

Anuo metu: Jėzus kalbėjo savo mokiniams: Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Eikite tat ir mokykite visas tautas, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios, ir mokydami juos laikyti visa, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis visas dienas, iki pasaulio pabaigos.

______________________________________________________

(18) Man duota… Pirma, negu Išganytojas išsiunčia apaštalus, jis lyg kad parodo jiems savo įgaliojimus žemėje kaip žmogus, Atpirkėjas ir nugalėtojas. Kadangi Dievo karalystė prasideda žemėje ir baigiasi danguje, tai dangų ir žemę apima karališka Viešpaties valdžia, ta valdžia, apie kurią kalbama Ps 2, 8; Dan 7, 14; Fil 2, 9. Ji duota Dievo Tėvo. Ta Jėzaus Kristaus visagalybė yra pagrindas įgaliojimų, kuriuos jis pats paveda savo apaštalams. – (19) Mokykite. Gr. μαθητευσατε reiškia: darykitės mokinių. – Visas tautas. Dabar jau nebestatoma jokių ribų apaštalų darbui (plg. 10, 5), nes Evangelija skirta visoms tautoms be išimties. – Vardan. Vardas reiškia tai, ką Dievas yra apie save apreiškęs. Gr. t. galininko linksnis, εις το ονομα, lot. in nomen, nurodo labai artimą santykį tarp krikštijamojo ir trijų Švč. Trejybės asmenų. Taigi, per krikštą mes esam pašvenčiami Švč. Trejybei, taip kaip jimums yra apsireiškusi, įeiname įdraugystę su jąja tiek, kiek ji mums teikiasi jos duoti, ir pasižadame jos kalusyti visame, ko ji iš mūsų reikalauja. Išorinės krikšto išvaizdos Išganytojas neaprašo, nes ji buvo žinoma iš Jono ir mokinių (Jn 4, 2) krikšto. Nuo pat pirmųjų laikų be panėrimo buvo taip pat vartojama trijų kartų paliejimas (Doctr. Ap.). Žodžius, kuriuos čia Kristus sako, būtinai reikia ištarti krikšte, kaip apie tai liudija visuotinis padavimas [tradicija]. – (20) Ir mokydami (čia gr. t. διδασκοντες) juos laikyti… Taip čia Išganytojas patvirtina suteiktą apaštalams įstatymų leidimo valdžią (18, 18) ir duoda teises mokyti. Būdami mokytojais apaštalai turi vesti ir mokyti tikinčiuosius viso to, ką Viešpats yra jiems įsakęs. Nei pats Kristus nepaliko tų įsakymų parašytų, nei apaštalai neįdavė jų rašytų bažnyčioms, bet jie mokė žodžiu ir pamokslu tikinčius to, ką Viešpats buvo jiems pavedęs. Krikščionys turi būti viena (Jn 17, 21); kaipgi galėtų būti vienumas tikėjime ir doroje, jei jie nežinotų, ko Kristus yra mokęs ir ką įsakęs? Bet kaipgi galėtų žinoti, jei Bažnyčioje nepasiliktų ir būtų sergimi, tai išeina iš apaštalams duotojo paliepimo, taip pat kaip ir iš pažado būti drauge su jais iki laikų pabaigos. Nes jei jis žada savo dievišką drauge buvimą, tai niekas negali sakyti negalimas esąs dalykas įvykdyti, kas pavesta. – Iki pasaulio pabaigos. Taigi, Kristaus pažadas duotas ne vien apaštalams, nes tie gyveno tik trumpą laiką, bet taip pat ir jų įpėdiniams. Dėl to tai Bažnyčia išlaikys Kristaus mokslą visuomet nesuteptą ir neiškreiptą iki teismo dienos. Bet kur ta Bažnyčia? Tik katalikų Bažnyčia giriasi tuo, kad ji visa laiko, ką Kristus yra įsakęs. Atimk katalikų Bažnyčia, tai kristaus žodžiai nebebus tikri, nes nė viena iš daugelio sektų, kurios vadinamos krikščioniškomis, nedrįsta rimtai sakyti, ji viena esanti ta Bažnyčia, kuri moko laikyti visa, ką Kristus yra įsakęs. Bet dabar stovi ir pasilieka Kristaus žodis, todėl taip pat ir jo bažnyčia. – Kaip evangelijos pradžioje šv. Matas istorijoje Išminčių iš rytų šalies parodė Jėzų kaip visų tautų Išganytoją, taip ir baigia jis apaštalų išsiuntimu į visas tautas, kad visi dalyvautų išganyme.