II sekmadienis po Sekminių

Evangelijos pagal Luką skaitinys, 14, 16-24

Arkiv. J. Skvirecko vertimas (su nežymiomis korekcijomis) ir komentarai

Anuo metu: Jėzus pasakė fariziejams šį palyginimą: Vienas žmogus prirengė didelę vakarienę ir pakvietė daugelį. Vakarienės valandą jis siuntė savo tarną pasakyti pakviestiesiems, kad ateitų, nes visa prirengta. Tuomet jie visi drauge ėmė išsikalbinėti. Pirmasis jam sakė: Pirkausi ūkį ir turiu eiti jo apžiūrėti; prašau tave, laikyk mane išteisintu. Kitas tarė: Pirkausi penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti; prašau tave, laikyk mane išteisintu. Vėl kitas sakė: Vedžiau moterį ir todėl negaliu ateiti. Tarnas sugrįžęs pasakė tai savo valdovui. Supykęs šeimininkas tarė savo tarnui: Eik greitai į miesto gatves ir skersgatvius ir vesk čia beturčius, luošus, aklus ir raišus. Tarnas vėl pranešė: Valdove, padaryta, kaip liepei, bet dar yra vietos. Tuomet valdovas tarė tarnui: Eik į kelius ir patvorius ir priversk eiti, kad mano namai būtų pilni. Sakau jums, nė vienas anų pakviestųjų žmonių neragaus mano vakarienės.

______________________________________________________________

Šitas palyginimas gana panašus į Mt 22, 1-14, bet taip pat nemaža nuo jo ir skiriasi, ypač žiūrint laiko apystovų, vietos, asmenų ir t.t. Jis mus pamoko, kas yra tie, kurie yra verti būti įleisti į dangaus karalystę. – (17) Pasakyti pakviestiesiems, kad ateitų… Rytiečių papročiu, pakvietimas daromas du kartu: vieną kartą žymiai anksčiau, o kitą kartą prieš pat pokylį. Šeimininkas yra Dievas, didelis pokylis – Mesijo karalystės gėrybės. Paskutinis pakvietimas daromas per Dievo Sūnų (Kir. Teof. Eut.). Prie Išganytojo vis tiek reikia pridėti apaštalus (Greg.), nes palyginimas ne visu kuo gali būti pritaikytas Kristui, pavyzdžiui, 21 eil. Pakviestieji, kurie nenorėjo ateiti, yra žydai, ypač jų vyresnybė. Patenka į tą pokylį pavargėliai nuo miesto gatvių ir pagonys nuo visų kelių, t.y., iš viso pasaulio. – (18) Turiu eiti jo apžiūrėti: ką turėsiu su juo padaryti. – Laikyk mane išteisintu: kad aš neateisiu. – (19) Einu jų išmėginti… Gal jis galės juos dar sugrąžinti, jei jie jam netinka. Jie neteisina savęs tikru reikalu, kaip pirmasis, bet pareiškia trumpai: „aš einu“. Galų gale jis vis dėlto dar atsiprašo. Trečias net neatsiprašo. Visi šitie užsiėmimai dorovės atžvilgiu nepeiktini, tačiau jie yra kliūtis eiti paskui Dievo šaukimą. Su jais atsitinka tai, kas pasakyta aukščiau 8-14 eil. – (21) Eik greitai: nes pokylis jau parengtas. – Ir vesk čia beturčius: žemiausius žydų visuomenės atstovus. Daug iš jų įtikėjo po Šventosios Dvasios atsiuntimo. Plg Rom 15, 25. – (22) Dar yra vietos: tiems, kurie nepriklauso žydų tautai. – (23) Eik į kelius ir patvorius: išeik iš Jeruzalės, išeik iš sandoros tautos, eik pas pagonis. – Priversk eiti. Iš to galime spręsti, kaip labai šeimininkas trokšta, kad beturčiai ir kiti ateitų į dangišką laimę su pakviestaisiais. Šitas palyginimas randa sau pritaikymą ir kalbant apie švenę. Eucharistiją (Dievo Kūno šventės oktavoje*). – (24) Neragaus mano vakarienės. Čia Išganytojas išaiškina savo palyginimą, nurodydamas, kad kalbėjo apie savo pokylį ir parodo čia esantiems, kas jų laukia, jei jie paniekins pakvietimą.

________________________________________

* – šios oktavos buvo atsisakyta 1962 m.