IV sekmadienis po Sekminių

Evangelijos skaitinys pagal Luką, 5, 1-11

Arkiv. J. Skvirecko vertimas (su nežymiomis korekcijomis) ir komentarai

Anuo metu: Minioms besiveržiant į jį Dievo žodžio klausytis, jis pats stovėjo prie Genezareto ežero. Jis pamatė du laivu, sustojusiu prie ežero kranto: žvejai buvo išėję ir plovė tinklus. Įėjęs į vieną iš tųdviejų laivų, kurs buvo Simono, jis paprašė jį atsistumti truputį nuo kranto ir atsisėdęs mokė iš laivo. Liovęsis kalbėti, jis tarė Simonui: Irkis į gilumą ir išmeskite savo tinklus valksmui. Atsakydamas Simonas jam tarė: Mokytojau, mes per visą naktį vargę nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio aš įleisiu tinklą. Tai padarę, jie užgriebė didelę žuvų daugybę, taip kad jų tinklas ėmė trūkti. Jei pamojo draugams, buvusiems kitame laive, ateiti ir jiems padėti. Tie atėjo ir pripildė abudu laivu, taip, kad kone skendo. Tai pamatęs, Simonas Petras puolė Jėzui į kelius, sakydamas: Eik sau nuo manęs, Viešpatie, nes aš žmogus nuodėmingas. Nes išgąstis buvo apėmęs jį ir visus su juo buvusius dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnu du, Jokūbą ir Joną, kurie buvo Simono draugai. Jėzus gi tarė Simonui: Nebijok, nuo šio laiko tu jau žmones žvejosi. Ištraukę laivus į krantą, jie visa paliko ir sekė jį.

___________________________________________________________________

Po stebuklingos žvejonės Jėzus pašaukia pirmuosius mokinius (1-11); <…>

(5, 1) Stovėjo prie Genezareto ežero. Labai daug aiškintojų mano, kad Lukas čia pasakoja tuos pačius įvykius, kurie aprašyti Mt 4, 18-22 ir Mk 1, 16-20. Tiktai Lukas tiksliau aprašinėja stebuklingąją žvejonę, kuri čia jam esminis dalykas, kai tuo tarpu kitu du evangelistu daugiau dėmesio kreipia į keturių mokinių pašaukimą. Gal tik laikas, Luko šiems įvykiams skiriamas tuojau po Simono uošvės pagydymo, nebus čia tiksliai nurodytas. – (3) Atsisėdęs mokė iš laivo. Simono laivas yra Bažnyčia, Petras – vairininkas; kur Petras, ten ir Bažnyčia. – (4) Irkis į gilmą ir išmeskite… Pirmaisiais žodžiais Išganytojas kreipiasi į Petrą, laivo savininką, kitais – į jį, Andriejų ir į jų bendradarbius. – (5) Per visą naktį. Naktis laikoma tinkamesniu laiku žvejonei, negu diena. – Dėl tavo žodžio: pasitikėdamas tavo žodžiu. Čia jau pasirodo didelis Petro tikėjimas ir ryžtingas klusnumas. – (7) Jie pamojo draugams: davė jiems ženklą, gal tiesiog juos šaukdami. –  Tie atėjo ir… Taip ir jie buvo stebuklingosios žvejonės liudytojai. – Eik sau nuo manęs… Iš įvykusio stebuklo Petras pamatė didelę Jėzaus galią, jo šventumą ir aukščiausią malonę, kurią jis turėjo pas Dievą. Todėl jis prisipažįsta nesąs vertas tokio svečio ir nuolankiai maldauja, kad tas švenčiausiasis pasitrauktų nuo jo, žmogaus sutepto. – (9) Visus su juo buvusius. Visi buvo supratę, kad čia pasireiškia dieviškoji galia. – (10) Jėzus gi tarė Simonui. Išganytojas dabar pasako, ko siekia padarytuoju stebuklu. Jėzaus liepiamas jis sugavo didelę žuvų daugybę; jojo siunčiamas jis atliks didesnį darbą nemažesniu pasisekimu: gaudys žmones, kad gyvi būtų, kurs buvo pratęs gaudyti žuvis, kad jos būtų negyvos. Taigi, užsiėmimas bus panašus, tik daug kilnesnis; tinklai pavirs mokslu, pelno troškimas – sielų išganymo meile; iš jūros bus žemė, iš laivo – Bažnyčia, iš žuvų – žmonės, klaidžioją žemėje, kaip žuvys plačioje jūroje. Tačiau tik Kristaus suteiktoji jėga duos Petro ir kitų veikimui pasisekimo (Beda). – (11) Jie visa paliko ir sekė jį.  Štai stebuklo vaisius. Kaipgi garbingas jų klusnumas, giriamas per visus amžius! Plg. su kita stebuklinga žvejone po Viešpaties prisikėlimo, Jn 21, 6.