Šv. Jono Krikštytojo gimimas (Joninės)

Evangelijos pagal Luką skaitinys, 1, 57-68

Arkiv. J. Skvirecko vertimas (su nežymiomis korekcijomis) ir komentarai

Elžbietai atėjo laikas gimdyti ir ji pagimdė sūnų. Jos kaimynai ir giminės išgirdo, kad Viešpats buvo suteikęs jai didelį savo gailestingumą, ir sveikino ją.

Atsitiko, kad aštuntą dieną atėjo kūdikio apipjaustyti ir vadino jį jo tėvo vardu, Zakariju. Bet atsiliepdama jo motina tarė: Visai ne; jis vadinsis Jonas. Jie jai sakė: Nėra nė vieno tavo giminėje, kuris vadintųsi tuo vardu. Tuomet jie klausė ženklais jo tėvą, kaip jis nori, kad anas vadintųsi. Jis pareikalavęs rašomosios lentelės, parašė žodžius: Jo vardas Jonas. Ir visi stebėjosi. Tuojau atsivėrė jo burna, jo liežuvis atsirišo, ir jis kalbėjo, garbindamas Dievą. Baimė apėmė visus jų kaimynus, ir visuose Judėjos kalnuose buvo skelbiami visi tie dalykai. Visi girdėjusieji dėjo tai sau į širdį ir sakė: Kas, kaip manai, bus tas vaikas? Nes Viešpaties ranka buvo su juo.

O jo tėvas Zakarijas pasidarė pilnas Šventosios Dvasios ir pranašavo, sakydamas:

Pagirtas teesie Viešpats, Izraelio Dievas, nes jis aplankė ir atpirko savo tautą!

______________________________________________________________

[Jono Krikštytojo gimimas, 1, 57-80.

Žadėtasis Zakarijui sūnus gimsta ir gauna vardą Jonas (57-66). Tėvas dėkoja Viešpačiui giesmės žodžiais ir pranašauja apie gimusiojo ateitį (67-69). Trumpai aprašoma Jono jaunystė (80).]

(57) Atėjo laikas: tikriausiai neilgai trukus po Marijos iškeliavimo – Pagimdė…: taip, kaip buvo angelo žadėta (13 e.) – (58) Gailestingumą: kuris pasireiškė nuėmimu nuo Elžbietos nevaisingumo negarbės. – Sveikino: drauge džiaugdamiesi (plg. aukščiau 14 e.).

(59) Atėjo kūdikio… Apipjaustymo apeigą, paprastai, atlikdavo pats tėvas (1 Moz (Pr) 18, 25), kuris nenorėdamas pats sau reikšti pagarbos, duodavo sūnui jo senelio vardą. kadangi Zakarijas tebebūdamas nebylys, matomai laikėsi nuošaliai, tai jį čia pavaduoja kiti ir siūlo kūdikiui jo tėvo vardą, taip norėdami padaryti Zakarijui džiaugsmo. – (60) Jo motina… Senesnieji aiškintojai mano, kad ir Elžbietai buvo apreikštas kūdikio vardas; naujesnieji tačiau, turbūt, teisingiau spėja, kad pats Zakarijas pranešęs jai tą vardą raštu. – (62) Klausė ženklais… Iš šitų žodžių nereiktų daryti išvados, kad Zakarijas buvo ne tik nebylys, bet ir kurčias. Tokia bausmė nėra paminėta nei angelo žodžiuose, nei Zakarijo pagijimo valandą. Zakarijas tikriausiai girdėjo atvykusių draugų pastabas dėl vardo, ir pakako kreiptis į jį ženklu, kad jis suprastų, ko jį klausia, ir tuojau atsakytų raštu. Jei būtų buvęs ir kurčias, vargu, ar jis būtų supratęs vien ženklus. – (63) Rašomosios lentelės. Tai buvo plona medinė lentelė, aptraukta vašku, ant kurios buvo galima rašyti kiekvienu smailiu, kietu daiktu. – Jo vardas Jonas. Taip Zakarijas tik paskelbia jau kieno kito nurodytą vardą (plg. 13 e.). – (64) Kalbėjo, garbindamas Dievą. Savo žodžiais Zakarijas buvo pareiškęs nepasitikėjimą angelo pažadu ir už tai buvo nubaustas kalbos atėmimu; dabar, po devynių tylėjimo mėnesių, atgavęs kalbos dovaną, jau jau garbina Dievą. – (65) Baime… Jei čia pat buvusieji buvo nustebinti, kad motina ir tėvas laikosi to paties gana nepaprasto vardo, tai jų nustebimas dar labiau padidėjo, kai jie išgirsta buvusį nebylį, atsiliepiantį Dievo garbinimo žodžiais. Pirma, negu evangelistas pakartos to garbinimo žodžius, jis trumpai parašo didelį įspūdį, kokį tie stebuklingi įvykiai padarė Zakarijo draugų tarpe, o taip pat ir visame kalnuotame Judo krašte. – (66) Dėjo tai sau į širdį: mąstė apie tą įvykį. – Viešpaties ranka… Visame, kas papasakota, buvo pasirodę ypatingų Dievo vadovavimo žymių.

(67) Pranašavo… Kaip Marijai, taip ir Zakarijui suteikiama pranašavimo dovana. Tačiau šituodu išrinktuoju turėjo atidengti ne tiek ateities paslaptis, kiek nurodyti tikinčiųjų naudai sąryšį tarp Dievo veiksmų ir apreiškimų ir jį paskelbti įkvėptais žodžiais. Marijos giesmė yra labiau poetinis monologas, o Zakarijo Benedictus apima didesnį žmonių būrį, į kurį įeina ir gimusis kūdikis. Marija ir Zakarijas skelbia mesijinius palaiminimus, tačiau kiekvienas sau tinkamu būdu. Lemiantis Marijos santykis su išganymo darbu pasireiškia jos giesmėje asmeniniu motyvu, o Zakarijas pradeda giesmę mesijinių gėrybių minėjimu ir aukštinimu (68-75) ir tik antroje giesmės dalyje kalba apie savo sūnaus pareigas (76-79).

(68) Pagirtas… Taip atsiliepiama nevienoje psalmėje. Plg. Ps 40(41), 14; 71 (72) 18 ir kt. – Aplankė: suteikė malonių. – Atpirko. Atpirkimas minimas jau ST kalbant, ne tik apie išlaisvinimą nuo svetimųjų viešpatavimo (Egipto vergijos, Babilono nelaisvės), bet taip pat ir iš dorinio nusikaltimo padėties (plg. Ps 130(131), 8). Krikščionybės supratimu, jis reiškia išvadavimą iš nuodėmės viešpatavimo (plg. Ef 1, 7; Kol 1, 14; Rom 3, 24).