V sekmadienis po Sekminių

Evangelijos pagal Matą skaitinys, Cap. 5, 20-24

Arkiv. J. Skvirecko vertimas (su nežymiomis korekcijomis) ir komentarai

Anuo metu: Jėzus kalbėjo savo mokiniams: Jei jūsų teisybė nebus pilnesnė, kaip Rašto žinovų ir fariziejų, jūs neįeisite į dangaus karalystę. Jūs girdėjote, kad seniesiems pasakyta: Neužmuši; o kas užmuštų, bus smerktinas teisme. Aš gi jums sakau: Kiekvienas, kuris pyksta ant savo brolio, bus smerktinas teisme. Kas gi sakytų savo broliui: Raka, bus smerktinas taryboje. O kas sakytų: Beproti! bus smerktinas į pragaro ugnį. Todėl, jei tu atiduodi savo dovaną prie altoriaus ir tenai atsimeni, kad tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo dovaną tenai ties altoriumi, eik pirma susiderinti su savo broliu, o paskui atėjęs atiduosi savo dovaną.

___________________________________________________________

(20) … – Jūsų teisybė: vykdymas Dievo valios, šventumas. – Nebus pilnesnė… Fariziejai galėjo tikėti, kad jie išsėmė visą įstatymų prasmę, neliedami kraujo, nesvetimoteriaudami, nedarydami neteisingų priesaikų ir t.t. Savo nuomone jie buvo tvarkoje su įstatymu ir su Dievu. Bet Jėzus nenori, kad jo mokiniai čia sustotų; jis reikalauja visai kitokio įvykdymo. Tuojau pavyzdžiais jis parodo, kaip jis tobulina įstatymą. – (21) Jūs girdėjote… Išganytojas patobulina penktąjį Dievo įsakymą. Jo klausytojai dažnai girdėjo skaitant Šv. Raštą sinagogose. Plg Jn 12, 34; Apd 15, 21 ir kt. – Neužmuši. Žr. 2 Moz (Iš) 20, 13. – O kas užmuštų… Taip skambančių žodžių nėra Mozės įstatyme, bet tą pačią mintį randame išreikštą keliose vietose (2 Moz (Iš) 21, 12; 3 Moz (Kun) 24, 17; 4 Moz (Sk) 35, 12). – Teisme: vietiniame teisme, koks buvo kiekviename Palestinos mieste. Plg. 5 Moz (Įst) 16, 18. – (20) Aš gi sakau… Taip nekalbėjo nė vienas pranašas. Išganytojas atsiliepia kaip turįs viršiausią valdžią, duoda įsakymą savo vardu. Jis stato prieš senąjį įstatymą naują, tobulesnį, kurį jis pats atnešė į pasaulį. Anas lietė ypač viršujinius atsitikimus, o šitas duoda paliepimų vidujinėms sielos jėgoms. – Pyksta. Naujo įstatymo davėjui negana pasmerkti žmogžudystę, jis priešinasi visam, kas į ją veda, net ir paprastai rūstybei. – Savo brolio. Broliu čia, žydų papročiu, pavadintas kiekvienas artimas. – Raka. Aramėjiškai reqa, hebr. riq., tuščias. Uždraudęs rūstintis širdyje, Išganytojas pasmerkia ir rūstybės pasireiškimus, rūsčius žodžius. JIs atskiria tris jų laipsnius. Iš palyginimų aiškėja, kad kalbama ne apie mažus dalykus. – Taryboje: sinedrione, kuris buvo vyriausioji teismo vieta Jeruzalėje ir kuriam buvo paliktos bylos svarbiausiuose dalykuose. – Beproti. Turima omeny dorinė beprotystė, paikybė, dėl kurios žmogus vadinamas bedieviu (plg. Ps 13(14), 1 ir kt.), todėl toks pravardžiavimas buvo labai skaudus įžeidimas. – Pragaro. Gr. ž. γεεννα, lot. gehenna, padarytas iš hebr. ge’hinnom, Ennomo (Hinomo) slėnis; taipgi buvo vadinamas slėnis (dauba) į pietus nuo Jeruzalės; jis buvo suteptas dievaičio Molocho garbinimu, kuriam žydai aukojo vaikus, sudegindami juos ugnyje (4 Kar 16, 3 (Vulg.), 23, 10 (Vulg.); Jer 7, 31). To slėnio vardas pas žydus buvo virtęs pragaro sinonimu. – Ugnį: nes pragare yra ugnies pasmerktiesiems amžinai bausti. – (23) Todėl… Daroma išvada iš to, kas aukščiau pasakyta: kadangi Mesijo karalystėje rūstybė įžeidžia Dievą ir verto jo keršto, reikia kuo greičiausiai susiderinti su tais, kurie užrūstinti; reikia net pertraukti jau pradėtą religinį veiksmą, paliekant dovaną, kurią izraelitai nešdavo iki deginamųjų aukų altoriaus, ir skubėti atsiprašyti užrūstintojo; meilę reikia statyti aukščiau, nekaip tuojau pabaigti aukojimą.